Mostrar mensagens com a etiqueta Brasil. Mostrar todas as mensagens
Mostrar mensagens com a etiqueta Brasil. Mostrar todas as mensagens

24.11.09

Cozinha Brasileira


Brazilian cuisine
Brazilians who live in cities enjoy a much wider choice of food than people in the rural areas. Cola beverages, hamburgers, and wheat bread have become increasingly popular in Brazil's larger cities. The diet of wealthy city dwellers includes a variety of meats. In the rural areas and in poor sections of the cities, the chief foods are beans, a starchy root called cassava or manioc, and rice. Feijoada, Brazil's national dish, combines black beans, dried beef, and pork.
Brazilian cuisine shows a strong African influence in Bahia, where many people prepare dishes with bananas, coconuts, fish, palm oil, and hot peppers. Southern Brazil is known for churrasco, a selection of charcoal-broiled meats. Coffee is Brazil's chief drink. Brazilians also like batidas (sweet fruit beverages made with rum), beer, and a tea like drink called mate.
Brazilians love to eat on the street. Whether you want prawns, chicken, tapioca pancakes, coconut sweets, or corn on the cob, it can all be purchased on the street for next to nothing.

Feijoada
Ingredients:1 kg of black beans
1 kg of pork meat (spare ribs, belly, pig's trotters and head)
500 g of "calabresa" sausage
400 g of "paio" sausage
1 kg of jerk beef
6 tablespoons of oil
2 chopped onions
2-3 cloves of crushed garlic
bay leaves, parsley and spring onion
salt and black pepper to taste

Preparation:Soak the beans overnight. Cook the beans in a pressure cooker in plenty of water for 30-45 minutes or until soft. Save the cooked beans for later. Soak the jerk beef overnight. Cut the jerk beef into small pieces and cook it in water for 30 minutes or until soft. Drain the water and save it for later. Clean (if necessary), rinse the pork meat, pat it dry and cut it into small pieces. Cook the pork meat in water until soft. Drain the water and save it for later. Cut the Brazilian sausages into slices. Cook the Brazilian sausages in boiling water for 5 minutes. Drain the water and save them for later. Sauté the onion and the garlic in hot oil. Add the beans, the jerk beef, the pork meat, the sausages and stir well. Add all the seasonings, water (if necessary) and stir well. Bring it to a boil under low heat until the liquid is thicker. Stir it once in a while and add water, if necessary. Put the "feijoada" in a bowl and serve it with rice, farofa and vinaigrette sauce.

Caipirinha
Caipirinha is Braszil's national cocktail, made with cachaça, sugar and lime. Cachaça is Brazil's most common distiled alcoholic beverage. Like rum, cachaça is made from alcohol obtained from the fermentation of sugarcane juice that is afterwards distilled.

Ingredients:1 lime
2 tablespoons of (white) sugar
1 shot of sugar cane spirits
4 ice cubes

Preparation:Wash the lime. Cut the lime in four parts. Put the lime in a glass. Add two tablespoons of sugar. Crush the lime with the sugar well. Add a shot of sugar cane spirits. Add four ice cubes.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

Cozinha Brasileira
Os brasileiros que vivem nas grandes cidades têm mais possibilidades de escolha que aqueles que vivem nas áreas rurais. Bebidas, hamburgueres, pão de trigo... popularizaram-se muito nas grandes cidades brasileiras. A dieta dos cidadãos das cidades inclui uma grande variedade de carnes. Nas áreas rurais e nas zonas pobres das cidades, a base da alimentação é constituída por feijão, mandioca e arroz. A Feijoada, o prato típico nacional do Brasil, combina feijão preto, carne seca e carne de porco.
A cozinha brasileira da Baía, por exemplo, reflecte uma importante influência da cozinha africana, havendo muita gente que prepara pratos com bananas, côcos, peixe, óleo de palma e pimentos picantes. No Sul do Brasil é muito conhecido o churrasco, uma selecção de carnes cozinhada ao carvão... Para além disso, da cozinha brasileira devemos ainda destacar o café, bem como os batidos de frutas doces, a cerveja e uma bebida semelhante ao chá, o mate.
Os brasileiros gostam de comer nas ruas. Quer queira comer gambas, frango, panquecas de tapioca, doces de côco, ou maçaroca de milho ... pode fazê-lo em qualquer sítio, pois há sempre um local na rua, onde comprar estes e outros produtos.

Feijoada
Ingredientes:1 kg de feijão preto
1 kg de carne de porco (costela, toicinho, pé, orelha, focinho)
500 gr de lingüiça calabresa
400 gr de paio
1 kg de carne seca
6 colheres de sopa de oleo
2 cebolas picadas
2-3 dentes de alho amassados
louro, salsinha e cebolinha
sal e pimenta a gusto

Modo de fazer:Deixe o feijão de molho de um dia para o outro. Cozinhe o feijão na panela de pressão em água suficiente por 30-45 minutos ou até ficar macio. Reserve o feijão cozido. Deixe a carne seca de molho de um dia para o outro. Corte a carne seca em pedaços pequenos e cozinhe-a em água por 30 minutos ou até ficar macia. Escorra a água e reserve. Limpe a carne de porco (se necessário), lave-a, seque-a com um papel toalha e corte-a em pedaços pequenos. Cozinhe a carne de porco até ficar macia. Escorra a água e reserve. Corte a lingüiça calabresa e o paio em rodelas. Cozinhe a lingüiça calabresa e o paio em água fervente por 5 minutos. Escorra a água e reserve. Frite a cebola e o alho em óleo quente. Adicione o feijão, a carne seca, a carne de porco, a lingüiça, o paio e mexa bem. Adicione todos os temperos, água (se necessário) e mexa bem. Deixe ferver em fogo baixo por 2-3 horas até o caldo do feijão engrossar. Mexa de vez em quando e adicione água, se necessário. Coloque a feijoada numa tigela e sirva com arroz branco, farofa e molho vinagrete.

Caipirinha
A caipirinha é uma das bebidas brasileiras mais conhecidas internacionalmente. É feita com cachaça, limão taiti não descascado (também conhecido alhures como lima ácida verde), açúcar e gelo.

Ingredientes:1 limão "galego"
2 colheres de açúcar (refinado)
1 dose de cachaça
4 pedras de gelo

Modo de fazer:Lave o limão. Corte o limão em quatro partes. Coloque o limão num copo. Adicione duas colheres de açúcar. Soque bem o limão com o açúcar. Adicione uma dose de cachaça. Adicione quatro pedras de gelo.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

Braziliška virtuvė
Brazilai, kurie gyvena miestuose turi didesnį maisto pasirinkimą, nei žmonės kaimo vietovėse. Colos gėrimai, mėsainiai ir kvietinė duona tampa vis populiaresni didesniuose miestuose Brazilijoje. Turtingųjų miestiečių mityboje yra daug įvairios mėsos. Kaimo vietovėse ir mažuose miesteliuose, svarbiausias maistas yra pupelės, krakmolingi šakniniai vaisiai vadinami „cassava“ arba „manijoto“ ir ryžiai. Feijoada, Brazilijos nacionalinis patiekalas, gaminamas su juodosiomis pupelėmis, džiovinta jautiena ir kiauliena.
Brazilijos virtuvę stipriai įtakojo Afrikos Bahia, kur žmonės ruošia patiekalus su bananais, kokosais, žuvimi, palmių aliejumi ir aštriais pipirais. Brazilijos pietų regione yra populiaru churrasco, ant įkaitusių žarijų kepta įvairi mėsa. Kava Brazilijoje svarbiausias gėrimas. Brazilai taip pat mėgsta batidas (saldus vaisių gėrimas su romu), alų, ir arbatos gėrimą, kurį vadina Mate.
Brazilams patinka valgyti tiesiog gatvėje. Nesvarbu, ar norite krevečių, vištienos, tapijoka blynų, kokoso saldainių, ar kukurūzų burbuolės, visa tai gali nusipirkti tiesiog eidamas gatve.

Feijoada
Ingredientai:1 kg juodųjų pupelių
1 kg kiaulienos (šonkauliukai, papilvė, kiaulės kojos, ir galva)
500 g "calabresa" dešra
400 g "Paio" dešra
1 kg džiovintos jautienos
6 v. šaukštai aliejaus
2 susmulkinti svogūnai
2-3 skiltelės susmulkinto česnako
lauro lapai, petražolės, svogūnai
druskos ir juodųjų pipirų pagal skonį

Paruošimas:
Užmerkti pupeles nakčiai. Įpylus vandens pupeles reikia virti greitpuodyje 30-45 minučių arba kol suminkštės. Palikti virtas pupeles pastovėti. Džiovintą jautieną užmerkti nakčiai. Išmirkytą jautieną supjaustyti mažais gabaliukais ir virti vandenyje 30 minučių arba kol suminkštės. Jautiena nusausinti ir palikti vėlesniam laikui. Nuplauti (jei reikia) ir nusausinti kiaulieną, ją supjaustyti mažais gabaliukais. Virti kiaulieną vandenyje, kol suminkštės. Nusausinti ir palikti vėlesniam laikui. Supjaustyti braziliškas dešras griežinėliais. Virti dešras vandenyje apie 5 min. Nusausinti ir palikti vėlesniam laikui. Supjaustytus svogūnus ir česnakus pakepinti karštame aliejuje. Sudėti virtas pupeles, džiovintą jautieną, kiaulieną, dešrą ir gerai išmaišyti. Pagardinti prieskoniais ir įpilti vandens (jeigu reikia) bei gerai išmaišyti. Pavirinti ant mažos ugnies, kad skystis sutirštėtų. Visą pamaišyti ir įpilti dar vandens, jei reikia. Paruoštą “feijoada” įdėti į lėkštę ir patiekti kartu su virtais ryžiais, farofa ir vynuogių acto padažu.

Caipirinha
Caipirinha yra Brazilijos nacionalinis kokteilis, pagamintas iš Cachaca, cukraus ir laimo vaisių. Cachaca yra Brazilijos distiliuotas alkoholinis gėrimas (degtinė). Kaip romas, Cachaca yra pagaminta iš alkoholio, gaunamo iš cukranendrių sulčių fermentacijos metu, kuris vėliau distiliuojamas.

Ingredientai:1 laimo vaisius
2 šaukštai (balto) cukraus
1 stikliukas cukranendrių degtinės
4 ledo kubeliai

Paruošimas:Nuplauti laimo vaisių. Supjaustyti į keturias dalis laimo vaisių. Laimo vaisių įdėti į stiklinę. Įdėti du šaukštus cukraus. Sugrūsti laimo vaisių su cukrumi. Įdėti cukranendrių degtinės. Įdėti keturis ledo kubelius.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

20.11.09

Brazilian Portuguese



Brazilų portugalų kalba (portugališkai:português brasileiro or português do Brasil) yra grupė portugališkų dialektų, kuria rašo ir kalba faktiškai 200 mln. Brazilijos gyventojų (2009 m.) ir dar keli milijonai brazilų emigrantų, pagrinde gyvenančių JAV, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Kanadoje, Japonijoje ir Paragvajuje. Braziliškas portugalų kalbos variantas yra portugalų Amerikos kolonizacijos laikų palikimas. Pirmoji portugališkai kalbanti emigrantų banga buvo 16 a. , nors tada ši kalba dar nebuvo plačiai naudojama. Kurį laiką portugalų k. egzistavo kartu su Lingua Geral, kalbos mišiniu paremtu ameridian kalbomis, kurią naudojo jėzuitų misionieriai; taip pat kartu su įvairiomis afrikietiškomis kalbomis, kuriomis šnekėjo šimtai tūkstančių vergų, į šalį atgabentų tarp 16a. ir 19 a.
Apytikriai kalbant, skirtumai tarp Europietiškos portugalų kalbos ir braziliško jos v
arianto gali būti palyginti su skirtumais tarp Britiškos ir Amerikietiškos anglų kalbos. Kaip ir daugelyje kitų kalbų, skirtumai tarp standartinės rašytinės brazilų portugalų kalbos ir vietinio šnekamojo jos varianto yra ganėtinai ryškūs, nors žodynas ir daugelis gramatikos taisyklių išlieka tos pačios.
Nepaisant to, palyginti neseną brazilų portugalų kalbos patobulėjimą ( ir jos naudojimas tarp žmonių iš skirtingų kalbinių aplinkų) įtakotą kultūrinio prestižo ir stiprios vyriausybės paramos lėmė, kad standartinė rašomoji kalba išlaikė savo vientisumą visos Brazilijos mastu ir užtikrino, kad regioniniai skirtumai išliktų pilnai suprantami.
Brazilian Portuguese (Portuguese: português brasileiro or português do Brasil) is a group of Portuguese dialects written and spoken by virtually all the almost 200 million inhabitants (2009) of Brazil and by a few million Brazilian emigrants, mainly in the United States, United Kingdom, Portugal, Canada, Japan
and Paraguay.
The existence of Portuguese in Brazil is a legacy of Portuguese colonization of the America. The first wave of Portuguese-speaking immigrants settled in Brazil in the 16th century, yet the language was not widely used then. For a time Portuguese coexisted with Lingua Geral, a lingua franca based on Amerindian languages that was used by the Jesuit missionaries; as well as with various African languages spoken by the hundreds of thousands of slaves brought to the country between the 16th and 19th centuries.

Roughly speaking, the differences between European Portuguese and standard Brazilian Portuguese are comparable to the ones found between British and standard American English. As with many languages, the differences between standard Brazilian Portuguese and its informal vernacular are quite significant, though lexicon and most of the grammar rules remain the same.
Nevertheless, the comparatively recent development of Brazilian Portuguese (and its use by people of various linguistic backgrounds), the cultural prestige and strong government support accorded to the written standard has maintained the unity of the language over the whole of Brazil and ensured that all regional varieties remain fully intelligible.


Português do Brasil (Português: Português brasileiro ou português do Brasil) é um grupo de dialectos do Português, falado e escrito por todos os 200 milhões de habitantes (2009) do Brasil e por alguns milhões de emigrantes brasileiros, principalmente nos Estados Unidos, Reino Unido, Portugal, Canadá, Japão e Paraguai.
A existência do Português no Brasil é uma herança da colonização Portuguesa na América. A primeira vaga de imigrantes que falavam a Língua Portuguesa radicados no Brasil no século XVI, mas a língua não era amplamente utilizada nessa altura. Por muito tempo coexistiram a Língua Portuguesa Geral, uma língua franca, baseada em línguas ameríndias que foi usada pelos missionários jesuítas, bem como vários idiomas, assim como os dilectos Africanos falados por centenas de milhares de escravos trazidos para o país entre os séculos XVI e XIX.
De grosso modo, as diferenças entre o Português Europeu e o Português brasileiro são comparáveis às encontradas entre o Inglês Britânico e o Inglês Americano. Tal como acontece com muitas línguas, as diferenças entre o Português falado no Brasil e o seu vernáculo informal são bastante significativos, embora a maior parte do léxico e das regras gramaticais permaneçam
os mesmos. No entanto, o desenvolvimento relativamente recente do Português do Brasil (e sua utilização por pessoas de várias origens linguísticas), o prestígio cultural e um forte apoio governamental concedido à norma escrita manteve a unidade da língua em de todo o Brasil e garantiu que todas variedades regionais continuassem a ser plenamente inteligíveis.

http://en.wikipedia.org/wiki/Brazilian_Portuguese

19.11.09

Cristo Redentor





O Cristo Redentor é um monumento de Jesus Cristo localizado do Rio de Janeiro, Brasil. Está localizado no topo do morro do Corcovado, a 709 metros acima do nível do mar. De seus 38 metros, oito estão no pedestal. Foi inaugurado do dia 12 de outubro de 1931, depois de cerca de cnco anos de obras. Um símbolo do cristianismo, o monumento tornou – se um dos ícones mais reconhecidos internacionalmente do Rio e do Brasil. No dia 7 de julho de 2007 foi eleito uma das novas sete maravilhas do mundo. O Guiness World Records, versão atualizada de 2009, considera o Cristo Redentor a maior estátua de Cristo.

Do ano 1921 a idéia da contrução do monumento ao Cristo Redentor surge para marcar a comemorção do Centenario da Independência do Brasil no ano seguinte. Do ano 1922 um abaixo – assinado com mais de 20 mil nomes solicita ao presidente Epitácio Pessoa permissão para a edificação da estátua.

A pedra fundamental do monumento foi lançada em 4 de abril de 1922, mas as obras somente foram iniciadas em 1926. Dentre as pessoas que colaboraram para realização, podem ser citados o engenheiro Heitor da Silva Costa, o artista plástico Carlos Oswald e o escultor francês de origem polonesa Paul Landowski.

Alguns historiadores especulam que o monumento seria um presente da França para o Brasil em resposta a alguma tentativa de invasão.

O Cristo Redentor é um simbolo do Rio de Janeiro. Do alto de seus 38 metros – e dos709 metros do Morro do Corcovado – o Cristo é a imagem da fé e da simpatia do povo carioca.


Crist the Redeemer is a monument of Jesus Crist in the city of Rio de Janeiro, Brazil. It is located on top of Corcovado Mountain, 709 meters above sea level. From its 38 meters, eight are in the pedestal. The statue was opened at 12 of October in 1931, after nearly five years of work. A symbol of Christianity, the monument has become one of the best internacionally recognized icon of Rio and Brazil. On July 7th of 2007, the statue was elected one of the new seven wonders of the world. The Guiness World Records, an updated version of 2009, considerd the Christ the Redeemer statue the biggest one of the Christ.

At the year 1921 the idea of erecting the Christ, the Redeemer monument emerges - it is considered a way of marking the commemorations of the Centenary of Brazilian Independence planned for the following year. At 1922 a signed petition featuring more than 20 thousand names requests to President Epitácio Pessoa the permission for the erection of the statue.

The cornerstone of the monument was launched on April 4th of 1922, but construction only began in 1926. Among those who worked, we can mention the engineer Heitor da Silva Costa, artist Carlos Oswald and the polish origin French sculptor Paul Landowski.

Some historians speculate that the monument was a gift from France to Brazil in response to any attempt of invasion .

The Statue of Christ is the symbol of the city of Rio de Janeiro. From the top of its 38 metres – 709 metres above sea level - the Christ is the image of faith and sympathy of the people of Rio.


Kristaus Atpirkėjo statula yra Jėzaus Kristaus paminklas Rio de Žaneire, Brazilijoje. Ji įsikūrusi ant Korkovado kalno viršūnės , 709 metrai virš jūros lygio. Ji yra maždaug 38 metrų aukščio, kurio 8 metrus sudaro pjedestalas. Ji atidengta 1931 metų spalio 12 dieną. Šis krikščionybės simbolis – labiausiai tarptautiniu mastu pripažintas ir geriausiai atpažįstamas Rio de Žaneire ir visoje Brazilijoje. 2007 metų liepos 7 dieną statula paskelbta 7 naujuoju pasaulio stebuklu. 2009 atnaujinta Gineso Pasaulio Rekordų knyga pripažino Kristaus Atpirkėjo statulą didžiausia Jėzaus Kristaus statula.

1921 metais iškilo idėja pastatyti Kristaus Atpirkėjo statulą, ja norėta pažymėti Brazilijos nepriklausomybės šimtmečio paminėjimą, vykųsį metais vėliau. 1922 daugiau nei 20 tūkstančių žmonių pasirašė peticiją, kad prezidentas Epitácio Pessoa leistų statyti statulą.

Paminklo kertinis akmuo buvo padetas 1922 balandžio 4 dieną, bet statybos prasidėjo tik 1926 metais. Tarp tų kurie dirbo prie skulptūros reikia paminėti inžinierių Heitor da Silva Costa, dailininką Carlos Oswald ir lenkų kilmės prancūzų skulptorių Paul Landowski.

Kai kurie istorikai spėlioja, kad paminklas buvo Prancūzijos dovana Brazilijai, kaip atsakas į bet kokį invazijos ketinimą.

Kristaus Atpirkėjo statula – Rio de Janeiro simbolis. Iš viršaus ši 38 metrų aukščio statula, iškilusi 709 metrus virš jūros lygio, vilties ir gailestingumo simbolis Rio De Žaneiro žmonėms.


Sources:

http://pt.wikipedia.org/wiki/Cristo_Redentor

http://www.corcovado.org.br/#







16.11.09

Emigração Portuguesa para o Brasil



Não existe um trabalho sistemático sobre a emigração portuguesa para o Brasil após a sua independência. De um lado e outro do Atlântico o assunto nunca foi pacífico.
Em Portugal os números desta emigração revelam uma enorme sangria que durante anos o país sofreu, agravada pelo facto da esmagadora maioria destes emigrantes nunca ter regressado, acabando por se naturalizarem brasileiros.
A maior parte dos emigrantes saí de Portugal sobretudo através dos portos de Lisboa, da cidade do Porto, Viana do Castelo, dos Açores (Angra do Heroismo e Ponta Delgada) e da Madeira. Eram também utilizados o portos da Galiza (Vigo, Corunha), situação que está ainda por estudar. Esta dispersão dos pontos de saída dificultou até finais dos século XIX o apuramento estatístico. No Brasil os portos de chegada eram vários, e as estatísticas oficiais até aos anos 80 do século XIX só registam as entradas no porto do Rio de Janeiro.
A partir de 1855 temos em Portugal alguns bons indicadores, antes dessa data existem muitos problemas, apenas temos dados parcelares. Em todo o caso podemos dizer, podemos estimar uma média de nunca inferior a 3 mil emigrantes por ano entre 1822 e 1855 (cerca de 100 mil no total).
.
Calcula-se que os emigrantes legais apenas correspondam a 2 terços do total dos emigrantes. Os restantes entravam no Brasil clandestinamente. As despesas com o processo de legalização eram na altura muito elevadas, em especial para os menores de 21 anos. A clandestinidade era facilitada pelo tipo de transporte usado, o qual até aos anos 70 do século XIX, era constituído por veleiros que podiam sair de Portugal ou da Galiza de um pequeno porto e aportarem em qualquer ponto da costa brasileira. Apesar das muitas campanhas para combater esta saída de pessoas, a mesma mostrou-se sempre imparável até princípios dos anos 60 do século XX.
No Brasil esta vaga continua de imigrantes, apesar de ser fundamental para o desenvolvimento do país, não deixava de levantar resistências, nomeadamente dentro da própria comunidade portuguesa. A vinda de mais imigrantes foi por vezes sentida como uma ameaça aos que já estavam instalados. Esta vaga migratória chegou mesmo a ser interpretada como a continuação da anterior ocupação colonial, o que era um incómodo para um país que procurava afirmar a sua independência para à sua antiga metrópole.
O resultado destes preconceitos foi que, embora a documentação seja muito abundante, continuam a ser raros os estudos sistemáticos sobre a maior comunidade de imigrantes no Brasil.
Com base em alguns estudos de reputados especialistas, vamos reconstituir as estatísticas da emigração legal até 1974. Ano em que o Brasil recebeu uma nova vaga de refugiados portugueses oriundos de África, Ásia, mas também de Portugal. A maioria destes "imigrantes", entre os quais se incluíam muitos empresários, parece que nunca se chegou a legalizar como tal.
There is no systematic work on the Portuguese emigration to Brazil after its independence. This matter was never disputed on the other side of the Atlantic.

In Portugal the number of emigration shows a huge drain of the years when the country has been aggravated by the fact that the overwhelming majority of these emigrants never returned and eventually acquired citizenship in Brasil.
Most emigrants went to Portugal mainly through the ports of Lisbon, Porto, Viana do Castelo, the Azores (Horta and Ponta Delgada) and Madeira. They also used the ports of Galicia (Vigo, La Coruna). The situation mentioned still lacks in more detailed studies. This dispersion of exit points was difficult until the late nineteenth century, according the statistical summary. In Brazil, there were several ports of arrival, and official statistics up to 80 years of the nineteenth century have shown only the entries in the port of Rio de Janeiro.

We have a few good indicators in Portugal since 1855 we have in Portugal. Before that date there were many problems, we have only partial data. In any case, we can estimate an average of not less than 3 thousand immigrants per year between 1822 and 1855 (about 100 thousands in total).
It is estimated that legal immigrants only form 2 thirds of the total number of all the Portuguese migrants. The others entered Brazil illegally. The cost of the process of legalization of that time was very high, especially for those under 21 years. The underground was facilitated by the type of transport used, which the ones who were up to 70 years consisted the boats going out of Portugal and Galicia to a small port and disembarked at any point along the Brazilian coast. Despite many campaigns created in order to tackle this out of people, it was always unstoppable until the early 60’s of XX century.

In Brazil this wave of immigrants continues, despite being fundamental to the development of the country. It did raise the resistance, particularly from within the Portuguese community. The arrival of more immigrants was sometimes perceived as a threat to those who were already installed. This wave of migration was even interpreted as a continuation of previous colonial occupation, which was a burden for a country that sought to assert its independence to its former colonial power.
The result of these prejudices was that although the documentation is very abundant, there still are some systematic studies on the largest immigrant community in Brazil.

Based on studies of renowned experts, we reconstruct the legal emigration statistics until 1974. This is the year Brazil received a new wave of Portuguese refugees from Africa, Asia, but also from Portugal. Most of these "immigrants", mostly entrepreneurs, seemed to had failed to be legalized as such.
Nebuvo atliktas joks sistemingas tyrimas sutelktas į portugalų emigraciją į Braziliją nuo jos nepriklausomybės. Kitoje Atlanto pusėje šis klausimas net nebuvo nagrinėtas.
Portugalijos emigracijos skaičius rodo milžinišką nutekėjimą, kad daugelį metų šales padėtį sunkinto tai, kad didžioji dauguma tų emigrantų nebegrįžo ir galiausiai įgijo Brazijos pilietybę.
Dauguma emigrantų išvyko į Portugaliją, daugiausia į Lisabonos, Porto uostus, Viana do Castelo, Azorai (Horta ir Ponta Delgada) ir Madeirą. Išvykimui buvo pasinaudota Galsijos uostais (Vigo La Coruna). Ši XIX amžiaus emigracijos banga buvo itin didelė, remiantis statistiniais duomenimis. Į Braziliją buvo vykstama pasitelkiant šalies uostamiesčius. Remiantis statistikos duomenimis, iki XIX amžiaus antros puses emigracija vyko tik per Rio de Žaneiro uostą.
Nuo 1855 metų Portugalija turėjo daug problemų, bet apie ją randamų duomenų rasta labai mažai. Bet kuriuo atveju, galime pasakyti, žinomas ne mažiau kaip 3 tūkstančių imigrantų per metus skaičius 1822-1855 metais (iš viso apie 100 tūkstančių).
.
Manoma, kad legalūs imigrantai sudaro tik 2 trečdalius visų imigrantų. Visi kiti laikomi neteisėtai atvykusiais į Brazilijoją. Įteisinimo procedūrų kainos tuo metu buvo labai didelės, ypač jaunimui iki 21 metų. Į Brazilija iki nuo XIX amžiaus antros pusės buvo vykstama valtimis iš Portugalijos ir Galicijos mažųjų uostų ir išsilaipinant išilgai Brazilijos pakrantėje. Nepaisant daugelio kampanijų, įkurtų spręsti šios emigracijos problemą spręsti, ji buvo nesustabdoma iki XX amžiaus pradžioje.
Brazilijoje šis imigrantų bangos tęsiasi, nepaisant to, kad ji lėtina pagrindinį šalies vystimąsį. Ypač portugalų bendruomenė. Didelis imigrantų atvykimas kartais suvokiamas kaip grėsmė tiems, kurie jau įsikūrė. Ši migracijos banga anksčiau net buvo aiškinama kaip kolonijinė okupacija, siekiant įtvirtinti savo nepriklausomybę, kaip jos buvusios kolonijinės valdžios naštos tęsinys.
Nors dokumentų apie šią situacija yra gausu, tyrimai skirti tirti šią padėtį, susijusią su didžiausia imigrantų bendruomene Brazilijoje, atliekami retai.
Remiantis tyrimais, atkurti teisiniai emigracijos statistiniai duomenys iki 1974. Tai metai, kuriais į Brazilija užliejo nauja portugalų, pabėgėlių iš Afrikos, Azijos banga.. Daugumai šių "imigrantų", tarp kurių buvo daug verslininkų, atrodo, taip ir nepavyko būti įteisintiems ir sėkmingai apsigyventi Brazilijoje.

15.11.09

Festa do Divino

O Brasil é um país de muitas etnias diferentes, no entanto, porque ela começou como uma colônia de Português, muitas de suas tradições e costumes provenientes deste património. Festa do Divino - literalmente, "Festa do Divino (Espírito Santo)" é uma das festas católicas mais importantes e folclórico anualmente no Brasil. Celebrada 50 dias depois da Páscoa, que marca o Pentecostes, ou a descida do Espírito Santo sobre os apóstolos de Jesus Cristo. No Brasil, algumas cidades que comemoram em outras épocas do ano. Festa do Divino é uma expressão de fé e tradição que foi trazida ao Brasil pelos colonizadores Português. Paraty, na Costa Verde do Rio de Janeiro, abriga a mais conhecida Festa do Divino no Brasil. Festas últimos dez dias e preparações levar semanas. Cada Festival do Espírito Santo tem uma ou mais festeiros, ou anfitriões do festival, escolhido em um sorteio a cada ano para organizar o festival do próximo ano. O festeiro é muitas vezes conhecido como o Imperador. Tentando resumir a imensa diversidade de elementos que definem o festival em todas as regiões do Brasil sob uma categorização geral é impossível. Mas alguns símbolos recorrentes envolvidas nas celebrações são a pomba, representando o Espírito Santo, bem como as bandeiras que simbolizam as bênçãos do Espírito Santo e são realizadas solenemente toda a cidade ou nas zonas rurais como grupos de devotos vão de casa em casa ou fazenda para fazenda, trazendo bênçãos e aceitando doações para a festividade. Bolos de arroz são a Festa Popular do Divino alimentos em todo o Brasil. Esta tradição é rica em costumes ainda hoje presente em Portugal. No entanto Portugal é o mais famoso Festival do Espírito Santo - Festa dos Tabuleiros - uma celebração de Julho, que acontece a cada quatro anos em Tomar.


Brazil is a country of many different ethnicities, however because it started out as a Portuguese colony, many of its traditions and customs come from this heritage. Festa do Divino – literally, “Festival of the Divine (Holy Ghost)” is one of the most important Catholic and folkloric yearly festivities in Brazil. Celebrated 50 days after Easter, it marks Pentecost, or the descent of the Holy Ghost upon Jesus Christ's Apostles. In Brazil, a few towns commemorate it at other times of the year. Festa do Divino is a rich expression of faith and tradition that was first brought to Brazil by the Portuguese colonizers. Paraty, on the Green Coast of Rio de Janeiro, hosts the best-known Festa do Divino in Brazil. Festivities last ten days and preparations take weeks. Every Festival of the Holy Ghost has one or more festeiros, or festival hosts, chosen in a draw every year to organize the next year's festival. The festeiro is often known as the Emperor.Trying to sum up the immense diversity of elements that define the festival in all the regions of Brazil under one general categorization is impossible. But some recurrent symbols involved in the celebrations are the dove, representing the Holy Ghost, as well as flags that symbolize the blessings of the Holy Ghost and are carried solemnly throughout town or in rural areas as devout groups go from house to house or farm to farm, bringing blessings and accepting donations for the festivity.Rice cakes are a popular Festa do Divino food all over Brazil. This tradition is steeped in customs still present in Portugal today. However Portugal’s most famous Festival of the Holy Ghost – Festa dos Tabuleiros – a July celebration that takes place every four years in Tomar.


Brazilija skirtingų tautų šalis. Ji buvo Portugalijos kolonija, todėl iš jos paveldėjo daug tradicijų bei papročių. Festa do Divino – literatūriškai „Festival of the Dvine (Šventosios dvasios šventė) yra viena iš svarbiausių kasmetinių švenčių Brazilijoje. Švenčiama 50 dienų po Velykų, tai žymi Pentecost arba Šventosios dvasios apsireiškimą per Jėzų Kristų. Brazilijoje keletas miestų šią šventę mini kitu metų laiku. Festa do Divino pilna tikėjimo ir tradicijų išraiškos, kurios į Braziliją pirmiausia buvo atneštos Portugalijos kolonizatorių. Kiekviena Šventosios dvasios šventė turi vieną ar daugiau fasteiros, arba šeimininkus, parinktus organizuoti kitų metų šventę. Fasteiro dažnai žinomas kaip Imperatorius. Sunku apibendrinti didžiulę įvairovę elementų, kuri būtų bendra visiems Brazilijos regionams, tačiau yra keletas pasikartojančių simbolių. Tai balandis simbolizuojantis Šventąją dvasią, taip pat vėliavos, kurios simbolizuoja Šventosios dvasios palaiminimą. Iškilmės vyksta miestuose ir mažuose kaimeliuose. Pamaldžios grupės vaikšto po namus ar ūkius priimdamos dovanojimus šventei. Parama ir maisto dalinimasis yra svarbi šventės dalis. Ryžių pyragėliai yra populiarus Festa do Divino maistas visoje Brazilijoje. Ši tradicija išlaikyta Portugalijoje ir šiandien. Tačiau Portugalijoje mėgiamiausia Šventosios dvasios šventė Festa dos Tabuleiros – liepos šventė, vykstanti kas keturis metus Tomare.



Sources/Šaltiniai

http://gobrazil.about.com/od/festivalsevents/a/divino.htm
http://pt.wikipedia.org/wiki/Festa_do_Divino_Esp%C3%ADrito_Santo

Capoeira

Capoeira



Eu não enlato imaginar cultura brasileira sem capoeira. Mas o que é isso?

Acredita-se que a palavra capoeira seja originária do tupi e refira-se às áreas de mata rasteira do interior do Brasil. Há porém, uma enorme polêmica acerca da origem etimológica do termo. A capoeira é uma expressão cultural afro-brasileira que mistura luta, dança, cultura popular, música. Desenvolvida no Brasil por escravos africanos e seus descendentes, é caracterizada por golpes e movimentos ágeis e complexos, utilizado os pés, as mãos, a cabeça, os joelhos, cotovelos, elementos ginástico-acrobáticos, e golpes desferidos com bastões e facões. Uma característica que a distingue da maioria das outras artes marciais é a fato de ser acompanhada por música.

A capoeira não é completa sem música. A música é um componente fundamental da capoeira. Foi introduzida como forma de ludibriar os escravizadores, fazendo-os acreditar que os escravos estavam dançando e cantando, quando na verdade estavam treinando golpes para se defenderem.

A música é composta dos instrumentos e das canções, podendo o ritmo variar de acordo de bem lento a bastante acelerado. Muitas canções são na forma das pequenas estrofes intercaladas por um refrão, enquanto outras vêm na forma das longas narrativas (ladainhas). Algumas canções são sobre histórias dos capoeiristas famosos, outras podem falar do cotidiano da uma lavadeira. Algumas canções são sobre o que está acontecendo na roda de capoeira, outras sobre a vida ou um amor perdido, e outras ainda são alegres e falam das coisas tolas, cantadas apenas para se divertir. Os capoeiristas mudam o estilo das canções frequentemente do acordo com o ritmo do berimbau (berimbau é o principal instrumento; os outros instrumentos são: pandeiro, atabaque, caxixi e com menos frequência o ganzá eo agogô). Então o ritmo é como a pulsação de capoeira e a canção é como a alma.

A capoeira é uma arte marcial brasileira com mais de 400 anos de história. A capoeira nos últimos anos, explodiu fora do Brasil e continua a crescer em popularidade. Há actualmente as escolas de capoeira em todos os continentes, exceto Antártida. Ele alcançou o reconhecimento nacional e se tornou o que é hoje: uma dança, um esporte, um jogo, e uma expressão artística da liberdade.



I can‘t imagine Brazilian culture without capoeira. So, what is capoeira?

It is believed that the word capoeira is originally from Tupi and refer to the areas of forest undergrowth in the interior of Brazil. There is however, a huge controversy about the etymological origin of the term. Capoeira is a cultural expression that African-Brazilian mix fight, dance, popular culture, music. Developed in Brazil by slaves Africans and their descendants, is characterized by coups and agile movements and complex, using the feet, hand, head, knees, elbows, elements of gymnastics-tumbling, and blows with sticks and machetes. One feature that distinguishes it from most other martial arts that it is accompanied by music.

Without music, capoeira is not complete. The music is a key component of capoeira. It was introduced as a way to fool the slave masters, making them believe that slaves were dancing and singing, when in fact they were practicing strikes to defend themselves.

The music is composed of instruments and songs, the pace may vary from slow to very fast. Many songs are in the form of small verses interspersed with the chorus, while others come in the form of long narratives (litany). Some songs are the stories of famous capoeiristas, others may speak of the life of a laundress. Some songs are about what is happening in capoeira performance, others on life or love lost, and others are happy and talk about silly things, sung just for fun. Capoeiristas change the style of music often according to the rhythm of the berimbau (berimbau is the main instrument; the other instruments are tambourine, conga, caxixi, and less frequently the ganza and agogo). So, rhythm is as the heartbeat of capoeira and song is as the soul.

Capoeira is a Brazilian martial art with over 400 years of history. In recent years capoeira has exploded out of Brazil and continues to grow in popularity; there are capoeira schools in every continent except Antarctica. It achieved national recognition and became what it is today: a dance, a sport, a game and an artistic expression of freedom.




Aš neįsivaizduoju brazilietiškos kultūros be kapueiros. Taigi, kas toji kapueira?

Manoma, kad žodis capoeira [kapueira] yra kilęs iš tupių ir siejasi su Brazilijos miškų jaunuolynų plotais. Kita vertus, vis dar kyla diskusijos dėl šio termino kilmės. Kapueira yra kultūrinė išraiška, kurioje persipina kova, šokis, populiarioji kultūra ir muzika. Kapueira buvo sukurta afrikiečių ir jų palikuonių Brazilijoje, o jai būdingi manevringi ir staigūs judesiai naudojant sudėtingus kojų, rankų, galvos, kelių ir alkūnių gimnastikos bei akrobatikos elementus, smūgiuojant lazdomis ir mačetėmis. Vienas požymis, išskiriantis ją iš daugelio kitų kovos menų yra tai, kad kapueirą visuomet lydi muzika.

Kapueira be muzikos neegzistuoja. Būtent muzika yra šio kovos meno raktas ar pagrindinis komponentas, kadangi kapueira atsirado kaip būdas apkvailinti vergų prižiūrėtojus, priverčiant juos patikėti, kad vergai tik šoka ir dainuoja, kai tuo tarpu jie iš tikrųjų treniruodavosi būsimai atakai už savo teises.

Muziką sudaro grojimas instrumentais ir dainos, o tempas gali varijuoti nuo lėto iki labai greito. Vienos dainos gali skambėti kaip trumpi refrenai, o kitos – tai ištisi pasakojimai (litanijos). Kai kurios dainos yra žinomų kapueiristų istorijos, kitose gali būti papasakotas skalbėjos gyvenimas; vienos dainos yra apie tai kas vyksta kapueiristų pasirodymuose, kitos yra apie gyvenimą ar prarastą meilę, o kai kada tai paprasčiausiai smagios dainos, kuriose kalbama apie kvailus dalykus ir tai dainuojama tiesiog siekiant pralinksminti. Kapueiristai dažnai keičia muzikos stilių priklausomai nuo berimbau ritmo (berimbau – pagrindinis instrumentas; kiti instrumentai yra tamburinas, konga, kaxixi ir rečiau naudojami ganza bei agogo). Taigi, ritmas – tai tarsi kapueiros širdies plakimas, o daina – tai siela.

Kapueira yra brazilietiškas kovos menas, turintis net 400 metų senumo istoriją. Šiuo metu kapueira yra peržengusi Brazilijos sienas ir išplitusi po visą pasaulį, o jos mokyklos išsibarsčiusios visuose kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Kapueira yra visuotinai pripažinta ir tapusi tuo kuo yra dabar: šokiu, sportu, žaidimu, o taip pat ir menine laisvės išraiška.

References:

http://pt.wikipedia.org/wiki/Capoeira

http://www.capoeirista.com

http://images.google.lt

Carnaval no Rio de Janeiro



Neste artigo eu vou escrever sobre o que relaciona Portugal e Brasil. Ambos os países compartilham a mesma história, língua, principal religião e muitos outros aspectos culturais. Assim foi bastante difícil escolher uma coisa em particular. Mas eu decidi escrever sobre como Carnaval no Rio de Janeiro nasceu. Este festival na verdade não teve origem em Portugal, mas começou como uma celebração pagã na Roma antiga ou Grécia. O chamado Mardi Gras não só é festejado em Portugal e no Brasil, mas também na Lituânia e em muitos outros países. Porém, o Carnaval é mais conhecido no Brasil e foram os portugueses que levaram esta tradição para o país.
Supõe-se que a primeira vez que esta festa foi organizada, foi em 1723 quando os imigrantes portugueses dos Açores, Madeira e Cabo Verde introduziram os entrudos, um tipo de brincadeira onde as pessoas lançam água, umas às outras. A festa era especialmente popular entre a nobreza que poderia fazer uma pausa nas suas obrigações. Só eles usavam água perfumada. Os nativos não tinham material de luxo; mas rapidamente fizeram a sua própria adaptação, começando a usar ovos podres e água suja. Por causa da confusão, os entrudos foram proibidos. Sendo substituídos pelo Carnaval que era festejado em Nice e Veneza na mesma época dos entrudos. Durante os carnavais as pessoas vestiam fantasias, marchando nas ruas, cantando e dançando. Eventualmente ambas as tradições se fundiram e o Carnaval brasileiro nasceu. Hoje em dia, o Carnaval do Rio é famoso pelos desfiles, especialmente actuações das escolas de samba, também pelas fantasias coloridas e elaboradas. Durante o festival, o Rio transforma-se numa festa grande onde as pessoas esquecem as regras sociais e divertem-se.
O Carnaval em Portugal não é tão famoso como no Brasil, mas também é muito popular. É festejado em várias regiões do país. As maiores e mais espectaculares celebrações são organizadas em Lisboa e nas ilhas. Tal como no Brasil, as ruas são inundadas pelas surpreendentes festas, desfiles e todas as pessoas estão cheias de espírito e vitalidade.

In this article I’m going to write about what relates Portugal and Brazil. Both countries share the same history, language, main religion and many other cultural aspects. So it was quite difficult to choose one particular thing. But I decided to write about how Carnival in Rio de Janeiro was born. This festival actually was not originated in Portugal, it began as a pagan celebration in ancient Rome or Greece. So called Mardi Gras is celebrated not only in Portugal or Brazil, but also in Lithuania and many other countries. However, Carnival seems to be best known in Brazil and the Portuguese were the ones who brought that tradition to this country.
It’s presumed that the feast for the first time was held in 1723 when the Portuguese immigrants from Açores, Madeira and Cabo Verde introduced the entrudos, some kind of prank where revelers throw water at one another. The feast was especially popular among the noblesse, which could break free from their obligations. Only they used perfumed water. Because the natives were short of luxury stuff, they quickly made their own adaptation: they used rotten eggs and dirty water. Because of the mess, the entrudos were soon prohibited. It was replaced by Carnival, which was celebrated in Nice and Venice at the same epoch as the entrudos. During those carnivals people were dressed in costumes, paraded in the streets singing and dancing. Eventually both traditions mixed up and the Brazilian Carnival was born. Today, Carnival in Rio is famous for parades, especially samba school performances, also for colorful and elaborate costumes. During festival Rio basically turns to one big party, where people forget social rules and just have fun.
Carnaval in Portugal isn’t that famous as in Brazil, but is also very popular. It’s celebrated in various regions of the country. The biggest and the most spectacular celebrations are organized in Lisbon and the islands. The same as in Brazil, the streets are flooded in amazing parties, parades and everyone is full of spirit and vitality.



Šiame straipsnyje ketinu rašyti apie tai, kas sieja Portugaliją ir Braziliją. Abi šalys dalinasi ta pačia istorija, kalba, religija bei daugeliu kitų kultūrinių aspektų. Dėlto buvo ganėtinai sunku išsirinkti kokią nors vieną temą. Bet galiausiai nusprendžiau rašyti apie Rio de Janeiro karnavalo kilmę. Šis festivalis nėra kilęs Portugalijoje, o prasidėjo kaip pagoniška šventė senovės Romos arba Graikijos laikais. Taip vadinamos Užgavienės švenčiamos ne tik Portugalijoje ir Brazilijoje, bet taip pat ir Lietuvoje bei daugelyje kitų šalių. Tačiau jos yra geriausiai žinomos Brazilijoje, portugalai kaip tik ir atgabeno tokią tradiciją į šią šalį.
Manoma, kad ši šventė pirma kartą buvo surengta 1723 metais, kai portugalų imigrantai iš Açores, Madeira ir Cabo Verde supažindino vietinius su entrudos, tam tikru pokštu, kuomet linksmybių dalyviai vienas kitą laisto vandeniu. Ši šventė buvo ypač populiari tarp diduomenės, jos metu jie galėdavo atitrūkti nuo savo pareigų ir laistytis kvepiančiu vandeniu. Kadangi čionykščiams gyventojams prabangos dalykai buvo neprieinami, jie greitai pritaikė šią tradiciją pagal savo galimybes: jie naudojo supuvusius kiaušinius bei purviną vandenį. Dėl po linksmybių likdavusios netvarkos, entrudos buvo uždraustos. Juos pakeitė karnavalas, kuris buvo švenčiamas Nicoje ir Venecijoje tuo pačiu laikotarpiu kaip ir entrudos. Karnavalų metu žmonės persirengdavo įvairiausiais kostiumais, žingsniuodavo gatvėmis dainuodami ir šokdami. Galiausiai abi tradicijos susimaišė ir taip gimė braziliškas karnavalas. Šiais laikais, karnavalas Rio de Janeire garsėja savo paradais, ypač sambos mokyklų pasirodymais bei spalvingais ir įmantriais kostiumais. Festivalio metu Rio iš esmės virsta vienu dideliu vakarėliu, kuriame žmonės pamiršta visuomenines taisykles ir tiesiog linksminasi.
Karnavalas Portugalijoje nėra toks garsus kaip Brazilijoje, bet vis tiek yra ganėtinai populiarus. Jis švenčiamas įvairiuose šalies regionuose. Didžiausios ir įspūdingiausios linksmybės vyksta Lisabonoje ir salose. Kaip ir Brazilijoje, gatvės tiesiog skęsta nuostabiuose vakarėliuose, paraduose, o visi žmonės būna pilni šventinės dvasios ir energijos.


Šaltiniai/ Sources:
With translation helped Mariana Lobo

14.11.09

Heitor Villa-Lobos


Considerado, ainda em vida, o maior compositor das Américas, Heitor Villa-Lobos compôs cerca de 1.000 obras e sua importância reside, entre outros aspectos, no fato de ter reformulado o conceito brasileiro de nacionalismo musical, tornando-se seu maior expoente. Foi, também, através de Villa-Lobos, que a música brasileira se fez representar em outros países, culminando por se universalizar.

Raul Villa-Lobos, pai do compositor, funcionário da Biblioteca Nacional e músico amador, deu-lhe instrução musical e adaptou uma viola para que o pequeno Heitor iniciasse seus estudos de violoncelo. Aos 12 anos, órfão de pai, Villa-Lobos passou a tocar violoncelo em teatros, cafés e bailes; paralelamente, interessou-se pela intensa musicalidade dos "chorões", representantes da melhor música popular do Rio de Janeiro, e, neste contexto, desenvolveu-se também no violão. De temperamento inquieto, empreendeu desde cedo escapadas pelo interior do Brasil, primeiras etapas de um processo de absorção de todo o universo musical brasileiro. Em 1913 Villa-Lobos casou-se com a pianista Lucília Guimarães, indo viver no Rio de Janeiro. Em 1915 realiza o primeiro concerto com obras de sua autoria.

Em 1922 Villa-Lobos embarca para Europa, regressando ao Brasil em 1930, quando realiza turnê por sessenta e seis cidades. Seu casamento com Lucília termina na década de 1930. Depois de operar-se de câncer em 1948, casa-se com Arminda Neves d'Almeida a Mindinha, uma ex-aluna, que depois de sua morte se encarrega da divulgação de uma obra monumental. O impacto internacional dessa obra fez-se sentir especialmente na França e EUA, como se verifica pelo editorial que o The New York Times dedicou-lhe no dia seguinte a sua morte.

É possível encontrar na obra de Villa-Lobos preferências por alguns recursos estilísticos: combinações inusitadas de instrumentos, uso de percussão popular e imitação do cantos de pássaros. Também se encontra em sua obra uma forte presença de referências a temas do folclore brasileiro. O maestro não defendeu nem se enquadrou em nenhum movimento, e continuou por muito tempo desconhecido do público no Brasil e atacado pelos críticos.

Considered, even in life, the greatest composer of the Americas, Heitor Villa-Lobos composed some 1,000 works and its importance lies, among other things, the fact that he recast the Brazilian concept of musical nationalism, and became its greatest exponent. It was also by Villa-Lobos that the Brazilian music was represented in other countries, culminating in it becoming universal.

Raul Villa-Lobos, the composer's father, an official of the National Library and amateur musician, gave him musical education and a viola adapted for the small Heitor to commence his studies in cello. At 12 years old, fatherless, Villa-Lobos began playing cello in theaters, cafes and dances, in addition, became interested in the intense musicality of "whiners", representatives of the best popular music of Rio de Janeiro, and in this context, also developed on the violin. Restless in temperament, he undertook early escapades into the interior of Brazil,

the first steps of a process of absorbing the entire universe Brazilian music. In 1913 Villa-Lobos married the pianist Lucília Guimarães, moving to live in Rio de Janeiro. In 1915 conducted the first concert of his works.

In 1922 Villa-Lobos sailed to Europe, returning to Brazil in 1930, when conducted a tour of sixty-six cities. His marriage to Lucília ended in the 1930s. After being operated from cancer in 1948, married Arminda Neves d'Almeida, a former student, who after his death was responsible for the dissemination of a monumental work. The international impact of this work was felt especially in France and USA, as reflected in the editorial that The New York Times devoted to him on the day after his death.

In the works of Villa-Lobos on can fnd preferences for some stylistic features: unusual combinations of instruments, use of percussion and popular imitation of birdsong. Also in his work can be found a strong presence of references to issues of Brazilian folklore. The composer did not defend or fit into any movement, and continued for a long time unknown to the public in Brazil and attacked by critics.

Dar būdamas gyvas laikytas didžiausiu Amerikos žemyno kompozitoriumi, Heitor Villa-Lobos parašė apie 1000 kūrinių, o jo svarba, be visa kita, glūdi tame, kad jis performulavo braziliškojo muzikinio nacionalizmo koncepciją bei pats tapo jos svarbiausiu pavyzdžiu. Be to, būtent Villa-Lobos dėka Brazilijos muzika buvo pristatyta visame pasaulyje, tapdama visuotinai žinoma.

Raul Villa-Lobos, kompozitoriaus tėvas, Nacionalinės bibliotekos darbuotojas, suteikė sūnui pirmąjį muzikinį išsilavinimą bei mokė mažąjį Heitorą groti violončele naudodamas altą. 12 metų netekęs tėvo, Villa-Lobos pradėjo groti teatruose, kavinėse ir šokiuose, be to, susidomėjo populiariaja Rio de Žaneiro muzika bei, jos įkvėptas, išmoko groti smuiku. Būdamas nenustygstančio temperamento, jis anksti išvyko į Brazilijos gilumą, taip žengdamas pirmuosius žingsnius įsisavinant ištisą Brazilijos muzikos visatą. 1913-aisiais Villa-Lobos vedė pianistę Lucília Guimarães be apsigyveno Rio de Žaneire. 1915-aisiais his dirigavo pirmajam savo kūrinių koncertui.

1922-aisiais Villa-Lobos išplaukė į Europą, į Braziliją grįždamas tik 1930-aisiais, kai dirigavo koncertų turui 66 miestuose. Netrukus iširo jo santuoka su Lucília. Po vėžio operacijos 1948-aisiais, vedė buvusią mokinę Arminda Neves d'Almeida, kuri po jo mirsties rūpinosi jo milžiniško kūrybinio palikimo populiarinimu. Pasaulinis jo darbų poveikis buvo ypač jaučiamas Prancūzijoje ir JAV, ką atspindi The New York Times vedamasis kitą dieną po jo mirties.

Villa-Lobos kūryboje galima rasti polinkių į tam tikrus stilistinius bruožus: netradicines instrumentų kombinacijas, perkusijos naudojimą ir paukščių čiulbesio imitaciją. Kompozitorius neatstovavo jokio muzikinio judėjimo ir ilgą laiką buvo nežinomas Brazilijoje ir atakuotas kritikų. Taip pat jo darbuose galima rasti nemažai nuorodų į brazilų folklorą.