28.11.09

Cesária Évora


Cesária Évora


Cesária Évora, também conhecida como «a diva dos pés descalços», é a cantora cabo-verdiana de maior reconhecimento internacional de toda história da música popular. O gênero musical com o qual ela é majoritariamente relacionada é a "morna", por isso também recebe o apelido de "Rainha da morna" (mesmo tendo sido bastante sucedida com diversos outros gêneros musicais).
Cesária Évora nasceu no ano de 1941 na cidade de Mindelo, em Cabo Verde. Tinha mais quatro irmãos. Seu pai Justino da Cruz tocava cavaquinho, violão e violino e sua mãe, Dona Joana, trabalhava em cozinhas de brancos ricos que adoravam particularmente sua comida. Sua mãe, de personalidade pensativa, foi sua confidente por toda a vida. Quando criança Évora sempre estava fazendo amigos mais velhos do que ela, os quais sempre a mantiveram "direita". Quando jovem foi viver com sua avó que havia sido educada por freiras, e assim acabou passando por uma experiência que a ensinou a desprezar todas as mais severas morais. Cesária (''Cise'' para os amigos) sempre cantava uma infinidade de canções e fazia apresentações aos domingos na praça principal da sua cidade acompanhada por seu irmão Lela no saxofone. Mas sua vida estava intrinsecamente ligada ao bairro Lombo, nas imediações de aquartelamentos do exército português. Lá ela aprendeu sobre a vida e cantou com compositores como Gregório Gonçalves (um homem carismático e que adorava teatro de rua). Aos 16 anos conheceu um marinheiro chamado Eduardo que a ensinou os tradicionais estilos de música cabo-verdiana como a morna e a coladera. As mornas (que possivelmente provém de ''mourn'' e que significa lamento) são canções ligadas à tristeza, mágoa e desejos impossíveis de serem realizados. Évora começa a cantar em bares e hotéis, e com a ajuda de alguns músicos locais, ganha estímulo a desenvolver suas habilidades e logo já é proclamada a "Rainha da Morna" por seus fãs. Ela se torna bastante famosa em Cabo Verde, mas internacionalmente seu reconhecimento ainda era pequeno. Aos vinte anos foi convidada a trabalhar como cantora para o Congelo - companhia de pesca criada por capital local e português - e ficou emocionada ao poder fazer parte, do que ela considerava, uma notável empresa. Seu salário vinha de suas apresentações que eram basicamente em jantares. Fora esse tempo Cesária era de volta uma mulher comum. Em 1975, Cabo Verde adquiriu sua independência, mas seu líder histórico, Amílcar Cabral, não pôde testemunhar esse momento, porque foi assassinado dois anos antes. Évora ainda era popular na época, mas sua fama não estava a levando em direção ao sucesso financeiro. Frustrada por questões pessoais e financeiras, aliados à dificuldade econômica e política de Cabo Verde, ela desistiu de cantar para sustentar sua família. Évora ficou sem cantar por dez anos, os quais ela descreve como seus "dark years". Durante esse tempo ela lutou contra o alcoolismo. Cesária Évora retomou suas apresentações após ter sido encorajada por Bana (líder de banda e empresário cabo-verdiano exilado em Portugal). Ele fez-lhe convites para realizar ''shows'' em Portugal, os quais ela aceitou e o fez com patrocínio de uma organização local de mulheres. Em Cabo Verde um francês chamado José da Silva persuadiu-a para ir a Paris e lá Évora acabou gravando um novo álbum em 1988 "La diva aux pied nus" (a diva dos pés descalços) - que é como se apresenta nos palcos. Ao contrário do que é divulgado, ela canta descalça simplesmente por gostar, por se sentir segura descalça, e não em solidariedade aos «sem-tecto» e às mulheres e crianças pobres de seu país. Esse álbum foi aclamado pela crítica e Évora se encontrou numa dramática volta à música e que teve como ápice a gravação do álbum "Miss Perfumado" em 1992. Ela se tornou uma estrela internacional aos 47 anos de idade. Em 2004 conquistou um prêmio Grammy de melhor álbum de ''world music'' contemporânea. Em 2007, o presidente francês Jacques Chirac distinguiu-a com a medalha da Legião de Honra de França.

Sezarija Evora (Cesária Évora)


Sezarija Evora, dar žinoma kaip "basų kojų diva" - Žaliojo Kyšulio salų dainininkė, didžiausio visų laikų tarptautinio pasisekimo susilaukusi populiariosios muzikos atlikėja šalyje. Jos dažniausiai atliekamas muzikos stilius apibūdinamas kaip morna, dėl to ji dažnai vadinama Mornos karaliene (nors ji taip pat susilaukė pasisekimo ir kituose žanruose).
Sezarija Evora gimė 1941 m. Mindelo mieste, Žaliajame Kyšulyje. Turėjo keturis brolius. Tėvas Žustinas da Kruzas grojo kavakinju, gitara ir smuiku, o motina Žoana ruošė maistą turtingų baltųjų virtuvėse, šiems jos maistas patiko. Jos motina, mąsli asmenybė, buvo itin svarbi Sezarijos gyvenime. Vaikystėje Sezarija susidraugaudavo su vyresniais už save draugais, kurie ja laikė tiesmuka. Jaunystėje gyveno su savo senele, kuri buvo mokiusis pas vienuoles, tačiau kuo toliau, tuo labiau nebeapkentė griežtos moralės. Sezarija (draugų vadinama Cise) kiekvieną sekmadienį miesto centrinėje aikštėje pastoviai dainavo daugybę įvairių dainų, rengė pairodymus su broliu Lela, kuris grojo saksofonu. Tačiau jos gyvenimas buvo susietas su Lombo kvartalu, kuriame buvo Portugalijos armijos kareivinės. Čia ji sėmėsi gyvenimo patirties, dainavo su kompozitoriais kaip Gregorijus Gonsalvesas (Gregório Gonçalves) - charizmatiškas žmogus, mylėjęs gatvės teatrą. Būdama 16-os sutiko žvejį Eduardą, kuris ją išmokė tradicinės Žaliojo Kyšulio muzikos - mornos ir koladeros. Mornos (pavadinimas kilo nuo žodžio liūdėti) tai dainos apie liūdesį, skausmą, neišpildytus troškimus. Sezarija pradėjo dainuoti vietiniuose baruose, viešbučiuose ir su kitų muzkantų pagalba įgijo vis daugiau patirties, vėliau savo fanų pradėta vadinti "Mornos karaliene". Tačiau ji buvo žinoma tik Žaliajame Kyšulyje, o tarptautinis pripažinimas buvo menkas. Būdama 20-ies pakviesta dainuoti į "Congelo" - žvejybos kompaniją, įkurtą vietinių ir portugalų. Ji buvo sužavėta galimybe dirbti, jos manymu, žymioje kompanijoje. Jos atlyginimas buvo daugiausia iš per jos pasirodymus per vakarienes surinktų pinigų. Tuo metu Sezarija tebebuvo niekuo neišsiskirianti moteris. 1975 m. Žaliojo Kyšulio Salos pasiekė nepriklausomybę, tačiau šalies lyderis Amilkaras Kabralas to momento nesulaukė, nes buvo nužudytas dar prieš du metus. Evora šalyje tebebuvo populiari, tačiau finansinės sėkmės nesulaukė. Nusivylusi asmeniniais ir finansiniais sunkumais, susijusiais su tuominete sunkia šalies ekonomine ir politine padėtimi, ji nustojo dainuoti ir išlaikyti šeimą. Ji nebedainavo 10 metų ir šį savo laikotarpį įvardino kaip tamsiuosius metus. Tuo metu ji kovojo su alkoholizmu. Sezarija vėl sugrįžo prie dainavimo paskatinta Banos (Žaliojo Kyšulio išeivių Portugalijoje grupės lyderio). Jis parūpino kvietimus į jos koncertus Portugalijoje, o vietinė moterų organizacija parėmė jos kelionę. Žaliąjąme Kyšulyje prancūzas vardu Žozė da Silva įkalbėjo Sezariją vykti į Paryžių, kuri ji įrašė naują albumą "La diva aux pied nus" (basų kojų diva) - mat ji savo pasirodymuose būdavo basa. Priešingai nei skelbiama, ji dainuoja basa nes taip mėgsta, jaučiasi saugi, o ne todėl, kad pavaizduotų solidarumą su benamiais savo šalies vaikais ir moterimis. Tas albumas buvo teigiamai pripažintas kritikų ir Evora pasitiko savo audringą sugrįžimą į muzikos pasaulį su albumu "Miss Perfumado" 1992 m. Ji tapo tarptautine žvaigžde būdama 47 metų. 2004 m. ji laimėjo Grammy apovanojimą už geriausią šiuolaikinės World muzikos albumą. 2007 m. Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas Sezariją apdovanojo Prancūzijos Garbės legiono medaliu.

Cesária Évora

Cesária Évora, also known as 'The Barefoot Diva', is the most internationally renowned of all the history of popular music Cape Verdean singer. The musical genre with which she is mostly related to the "morna", so it also gets the nickname "Queen of the morna" (even though it was quite successful with several other musical genres).

Cesária Évora was born in 1941 in Mindelo, Cape Verde. She had four brothers. Her father Justino da Cruz played cavaquinho, guitar and violin and his mother, Dona Joana, worked in kitchens of rich white which particularly loved their food. His mother, thoughtful personality, was her confidante for life.

As a child Évora was always making friends older than she, who always kept her "right". As a young woman she went to live with her grandmother who had been educated by nuns, and so ended up going through an experience that taught her to despise all the more severe moral.

Cesária (Cise''''to friends) always sang a multitude of songs and made presentations on Sundays in the main square of the city accompanied by her brother Lela on saxophone. But her life was inextricably linked to the neighborhood Lombo in the quarter of the Portuguese army barracks. There she learned about life and sang with composers such as Gregory Gill (a charismatic man who loved theater of the street).

At 16 she met a sailor named Eduardo who taught her the traditional styles of Cape Verdean music as morna and coladera. The morna (which possibly comes from''mourn''and that means lament) songs are related to sadness, sorrow and desires impossible to be realized. She began singing in bars and hotels, and with the help of local musicians developed her skills and later was proclaimed "Queen of Morna" by her fans. She became famous in Cape Verde, but her international recognition was still small.

At twenty she was invited to work as a singer for the "Congelo" a fishing company set up by local and Portuguese capital. She was thrilled to be a part of what she considered a remarkable company. Its earnings came from their presentations that were basically at super. Cesaria out this time around was an ordinary woman.

In 1975, Cape Verde gained its independence, but its historic leader, Amilcar Cabral, could not witness this moment, because he was murdered two years earlier. Évora was still popular at the time, but her fame was not leading toward financial success. She was frustrated by personal and financial issues, coupled with economic and political difficulty of Cape Verde and she gave up singing to support his family. She did not perform for ten years, which she describes as her "dark years". During this time she struggled with alcoholism.

Cesaria Evora resumed her performing after being encouraged by Bana (band leader and entrepreneur of Cape Verdean exile in Portugal). She secured invitations to perform''shows''in Portugal, which she accepted and was sponsored by a local women's organization.

In Cape Verde a Frenchman named Jose da Silva persuaded her to go to Paris and there Évora wound up recording a new album in 1988 "La Diva aux pied nus" (the barefoot diva) because she like to appear on stage so. Contrary to what is disclosed, she sings barefoot just for like a barefoot feel safe and not in solidarity with the 'homeless' and the poor women and children in his country. This album was critically acclaimed and Evora met a dramatic comeback to the music and that was to climax with the album "Miss Perfumado" in 1992. She became an international star at 47 years.

In 2004 she won a Grammy for best album of
contemporary ''world music''. In 2007, French President Jacques Chirac has distinguished her with the medal of the Legion of Honor of France.

27.11.09

Cristiano Ronaldo

Cristiano Ronaldo dos Santos Aveiro (Santo António do Funchal, 5 de Fevereiro de 1985) é um futebolista português que atua como Médio-ofensivo e Avançado. Atualmente, defende o Real Madrid.

Ronaldo começou sua carreira nas categorias de base do Andorinha, em 1995 foi para o Nacional e seu sucesso com a equipa o levou a assinar com o Sporting duas temporadas depois. O talento precoce de Ronaldo chamou a atenção de Sir Alex Ferguson técnico e dirigente do Manchester United, em 2003 quando tinha apenas 18 anos de idade Cristiano Ronaldo assinou um contrato com o clube inglês, que pagou cerca de £12,24 milhões ao Sporting. Já na temporada seguinte, Ronaldo ganhou o seu primeiro título com o Manchester United, a Taça de Inglaterra, e chegou à final do Campeonato Europeu de Futebol de 2004 com Portugal, na qual ele marcou o seu primeiro golo internacional, mas não evitou a surpreendente derrota para a Grécia.

Em 2008, Cristiano Ronaldo conquistou a sua primeira Liga dos Campeões com o Manchester United. Além de ter sido nomeado o melhor jogador do mundo pela FIFPro e o melhor jogador do mundo pela FIFA, além de tornar-se o primeiro jogador do Manchester United a ganhar a Ballon d'Or em 40 anos, após George Best.

Cristiano Ronaldo dos Santos Aveiro (born 5 February 1985) is a Portuguese footballer who plays as a winger for Spanish club Real Madrid and serves as captain of the Portuguese national team. Ronaldo currently holds the distinction of being the most expensive player in football history after having transferred to Real Madrid in a deal worth £80 million (€94m, US$132m). His contract with Real Madrid is believed to have made him the highest-paid player in the world.

Ronaldo began his career as a youth player at CD Nacional and his successes with the team led to a move to Sporting Clube de Portugal two seasons afterwards. Ronaldo's precocious talent caught the attention of Manchester United manager Alex Ferguson and he signed the 18-year-old for £12.24 million in 2003. The following season, Ronaldo won his first club honour, the FA Cup, and reached the UEFA Euro 2004 final with Portugal, in which tournament he scored his first international goal.

In 2008, Ronaldo won his first UEFA Champions League title, and was named player of the tournament. He was named the FIFPro World Player of the Year and the FIFA World Player of the Year, in addition to becoming Manchester United's first Ballon d'Or winner in 40 years.

Cristiano Ronaldo dos Santos Aveiro gimė 1985 metais, vasario 5 dieną, Funšale (Madeiros salose), Portugalijoje, kur ir pradėjo savo karjerą prieš išvykdamas į Sporting Lisboa. Jis portugalų futbolininkas, žaidžiantis krašto puolėjo pozicijoje. Šiuo metu žaidžiantis Real Madrid klube.

Ronaldo pradėjo savo karjerą 1995 metais. Vėliau Portugalijos aukščiausioje lygoje (Super Liga) Sporting ekipos gretose Cristiano Ronaldo debiutavo 2002 m. rugsėjį būdamas vos septyniolikos. Ronaldo yra ne pagal metus išsivystęs talentas anot Sir Alex Ferguson, "Manchester United" trenerio ir vadovo, 2003 m. Cristiano Ronaldo susilaukė didelio dėmesio – taip pat ir „Manchester United“ žaidėjų – draugiškose priešsezoninėse rungtynėse, kurios buvo skirtos naujojo „Sporting“ stadiono atidarymui. Tose rungtynėse jis įmušė įvartį. Cristiano Ronaldo buvo perleistas už 12,24 mln svarų sterlingų; aštuoniolikmetis tegalintis pasigirti 25 starto sudėtyje pradėtomis rungtynėmis Portugalijos aukščiausioje lygoje (Superliga) tapo brangiausiu jaunuoju futbolininku Didžiosios Britanijos futbolo istorijoje.

Nacionalinėje komandoje žaidžia nuo 2003 m. rugpjūčio 20 d., su rinktine žaidė 2006 m. pasaulio čempionate, kur antrosiose rungtynėse sėkmingai realizavo 11 m baudinį. 2008 m. su „Manchester United“ tapo UEFA Čempionų lygos nugalėtoju. 2009 m. už rekordinę 80 milijonų svarų sterling (arba 300 milijonų litų) sumą perėjo į Madrido Real klubą.

26.11.09

KUDURO

Kuduro é um gênero musical e sobretudo um gênero de dança surgida em Angola. Hoje em dia, está também largamente disseminado pelas áreas suburbanas da cidade de Lisboa, Portugal. Também tem se popularizado muito no Brasil ultimamente, já existindo até alguns grupos e bandas de kuduro próprios do Brasil, em especial nos subúrbios das cidades do Rio de Janeiro e de Salvador. É influenciado por outros gêneros como Sungura, Afro Zouk (Kizomba), Semba e Ragga.
Mais popular banda de música kuduro é Buraka Som Sistema. Em 2008 os Buraka Som Sistema lançaram a canção "Sound of Kuduro". Esta conta com a participação de M.I.A, DJ Znobia, Saborosa e Puto Prata, sendo este o primeiro single do álbum Black Diamond que foi lançado no Verão de 2008. A editar pela Enchufada em parceria com a Sony BMG, é o primeiro álbum dos Buraka Som Sistema, que sucede ao badalado EP From Buraka to the World, que deu a conhecer o kuduro progressivo do trio.


Kuduro (or kuduru) is a type of music originally born in Angola in the 1980s and in 1994 was exported to Lisbon in Portugal.It is characterized as uptempo, energetic, and danceable. This music is mix of tribal music of Angola and new electronic music genres such as house, techno, hip-hop. Also kuduru is influenced by reggea, dub, semba, Afro Zouk.
Most popular band of kuduru is Buraka Som Sistema. They had recieved MTV European Music Award and featured with well known electronic music artist M.I.A. In 2008 Buraka Som Sistema released the song "Sound of Kuduro". This includes the participation of MIA, DJ Znobia, Tasty and Puto Prata, and this is the first single from the album Black Diamond was launched in summer 2008. Editing by Enchufada in partnership with Sony BMG, is the first album of Buraka Som Sistema, which follows the fashionable EP From Buraka to the World, which has acknowledged kuduro progressive trio.


Kuduru tai muzikos stilius gimęs Angoloje devintajame dešimtmetyje. Kai Angoloje gyvenę muzikantai pradėjo maišyti techno muziką su vietiniais ritmais. Kuduru jaučiama stipri regio muzikos, sembos, sunguros įtaka. Tai labai linksma energinga, šokiui skirta muzika. Kuduru kūrimui naudojamas kompiuteri, ritmo mašina bei vokalas dažniausiai repuojantis arba dainuojantis regio stilistikoje.
Žymiausia kuduru grupė tai Buraka Som Sistema. Jie yra gavę MTV Europos apdovanojimą už geriausią metų grupę. Taip pat grojo dideliuose festivaliuose tokiose kaip Roskilde ir Glastonbury. Buraka Som Sistema bendradarbiavo su žymia atlikėja M.I.A. Jie kartu pagamino "Sound of Kuduru". Kolkas Buraka Som Sistema yra išleidusi du studijinius albumus ir kelis singlus. Tačiau jau yra atpažystami ir gerai žinomi Europos muzikos scenoje.

Olá! Chamo-me Saulius


Olá! Chamo-me Saulius. Sou lituano e sou estudiante Gestão de Serviços Educacionais. Tenho 20 anos. Eu moro em Kaunas. Eu falo lituano, inglês, e um poco russo. Meu passatempos são música e fotografia. Eu gosto Indie rock e IDM música. Eu espero vou para Portugal próximo ano.

24.11.09

Bossa Nova



A BOSSA NOVA é um movimento da música popular brasileira surgido no final da década de 1950 e início da de 1960 na capital fluminense. De início, o termo era apenas relativo a um novo modo de cantar e tocar samba naquela época. Anos depois, bossa nova se tornaria um dos gêneros musicais brasileiros mais conhecidos em todo o mundo, especialmente associado a João Gilberto, Vinicius de Moraes, Antonio Carlos Jobim e Luiz Bonfá.

A palavra bossa apareceu pela primeira vez na década de 1930, em Coisas Nossas, samba do popular cantor Noel Rosa: O samba, a prontidão/e outras bossas,/são nossas coisas(...). A expressão bossa nova passou a ser utilizada também na década seguinte para aqueles sambas de breque, baseado no talento de improvisar paradas súbitas durante a música para encaixar falas.

Alguns críticos musicais destacam a grande influência que a cultura americana do Pós-Guerra, de musicos como Stan Kenton, combinada ao impressionismo erudito, de Debussy e Ravel, teve na bossa nova, especialmente do cool jazz e bebop. Além disso, havia um fundamental inconformismo com o formato musical de época. Os cantores Dick Farney e Lúcio Alves, que fizeram sucesso nos anos da década de 1950 com um jeito suave e minimalista (em oposição a cantores de grande potência sonora) também são considerados influências positivas sobre os garotos que fizeram a bossa nova.

Um embrião do movimento, já na década de 1950, eram as reuniões casuais, frutos de encontros de um grupo de músicos da classe média carioca em apartamentos da zona sul, como o de Nara Leão, na Avenida Atlântica, em Copacabana. Nestes encontros, cada vez mais freqüentes, a partir de 1957, um grupo se reunia para fazer e ouvir música. Dentre os participantes estavam novos compositores da música brasileira, como Billy Blanco, Carlos Lyra, Roberto Menescal e Sérgio Ricardo, entre outros. O grupo foi aumentando, abraçando também Chico Feitosa, João Gilberto, Luiz Carlos Vinhas, Ronaldo Bôscoli, entre outros.

Primeiro movimento musical brasileiro egresso das faculdades, já que os primeiros concertos foram realizados em âmbito universitário, pouco a pouco aquilo que se tornaria a bossa nova foi ocupando bares do circuito de Copacabana.

No final de 1957, numa destas apresentações, no Colégio Israelita-Brasileiro, teria havido a idéia de chamar o novo gênero - então apenas denominado de samba sessions, numa alusão à fusão entre samba e jazz - , através de um recado escrito num quadro-negro, provavelmente escrito por uma secretária do colégio, chamando as pessoas para uma apresentação de samba-sessions por uma turma "Bossa-Nova". No evento participaram Carlos Lyra, Ronaldo Bôscoli, Sylvia Telles, Roberto Menescal e Luiz Eça, onde foram anunciados como "(...)grupo bossa nova apresentando sambas modernos".

Com o passar dos anos, a bossa nova que no Brasil era inicialmente considerada música de "elite" (cultural), tornou-se cada vez mais popular com o público brasileiro, em geral. Em 1962, foi realizado um histórico concerto no Carnegie Hall.

Hoje em dia, inúmeros concertos dedicados à bossa nova são realizados.
O fim cronológico da bossa não significou a extinção estética do estilo. O movimento foi uma grande referência para gerações posteriores de artistas, do jazz a uma corrente pós punk britânica.


No legado da música brasileira é rica de João Gilberto música , ele deixou várias jóias da música nacional, dentre as quais Chega de Saudade, Garota de Ipanema, Desafinado, Samba de uma nota só, etc.



BOSSA NOVA is a movement of Brazilian popular music that arose in late 1950’s and early 1960’s in the state capital. Initially, the term was only for a new way of singing and playing samba at that time. Years later, bossa nova became one of the Brazilian musical genre best known around the world, especially associated with João Gilberto, Vinicius de Moraes, Antonio Carlos Jobim and Luis Bonfá.

The bossa word first appeared in 1930’s, in Our Things, the popular samba singer Noel Rosa: The samba, the readiness/ and other bosses,/ are our things (…). The term bossa nova became also used in the next decade for those sambas brake, based on the talent to improvise sudden stops during the song to fit lines.

Some music critics highlight the major influence that American Post-War musicians like Stan Kenton, combined with Impressionism scholar of Debussy and Ravel, played in bossa nova, especially the cool jazz and bebop. Moreover, there was a fundamental dissatisfaction with the musical format of the time. The singers Dick Farney and Lucio Alves, who made success in the 1950’s with a gentle, minimalist way (as opposed to singers of high sound power) are also considered as positive influences on the boys who made the bossa nova.

An embryo of the movement since the 1950’s was the casual meetings of a group of musicians from middle-class in apartments in the south Rio, like Nara Leão, on Avenue Atlântica in Copacabana. In these meetings, more frequent, as of 1957, a group gathered to make and listen to music. Among the participants were new composers of Brazilian music, like Billy Blanco, Carlos Lyra, Roberto Menescal and Sérgio Ricardo.

First Brazilian musical movement egressed as the first concerts were held in the university; little by little what became the bossa nova was occupying bars circuit Copacabana.

In late 1957, one of these presentations, the Brazilian – Jewish school, there was the idea of calling the new genre – then just called samba sessions, alluding to the fusion of samba and jazz – through a note written on blackboard black, probably written by a secretary of the college, calling people to presentation of samba class-sessions for a “Bossa Nova”. In the event participated Carlos Lyra, Ronaldo Bôscoli, Sylvia Telles, Roberto Menescal and Luis Eça, which were announced “(…) group as bossa nova samba featuring modern”.

Over the years, the bossa nova in Brazil was initially considered music as “elite” (cultural), has become increasingly popular with the Brazilian public in general. In 1962, was performed a historical concert at Carnegie Hall in New York.

Today, numerous concerts dedicated to the bossa nova are made.
The chronological order of bossa did not meant the extinction of aesthetic style. The move was great reference for later generations of artist of jazz to a current British post punk.

In Brazilian music legacy is rich of João Gilberto, he left several jewels of the national music, among which The returning of noslagia, Girl from Ipanema, Melody, Samba one note, etc.



BOSSA NOVA – tai populiarus braziliškos muzikos stilius, atsiradęs 1950-ųjų pabaigoje – 1960-ųjų pradžioje, šalies sostinėje. Iš pradžių šis terminas buvo naudojamas tik apibūdinti naujam sambos atlikimui. Po metų, bossa nova tapo vienas iš geriausiai pasaulyje žinomų braziliškos muzikos žanrų, labiausiai siejamų su atlikėjais João Gilberto, Vinicius de Moraes, Antonio Carlos Jobim and Luis Bonfá.

Žodis bossa pirmą kartą pasirodė 1930-aisiais, populiaraus sambos daininko dainoje Mūsų dalykai: Samba, sumanumas/ ir kita painiava (bosses)/ Yra mūsų dalykai (…). Sekantį dešimtmetį terminas bossa nova imtas vartoti apibūdinant pertraukėles samboje, kurios paremtos talentu improvizuoti netikėtose pauzėse dainoje.

Kai kurie muzikos kritikai kaip pagrindinę įtaką pabrėžia Amerikos pokario muzikantų bossa novos atlikimą, jungiant savo muziką su impresionizmo pradinikais, tokiais kaip Debussy ir Ravel, ypač pabrėžtina tokie muzikos stiliai kaip cool jazz ir bebop. Be to, tuo metu vyravo esminis pasipriešinimas to meto muzikos formatu. Daininkai Dick Farney ir Lucio Alves, kurie tapo populiarūs 1950-aisiais, su švelniu, minimalistiniu būdu (kaip priešybė stipraus smarkaus graso daininkams) taip pat yra laikomi kaip teigiama įtaka vyrukams sukūrusiems bossa nova.

Judėjimo užuomazga iki 1950-ųjų buvo paprasti vidurinės klasės muzikantų susitikimai Rio pietuose, tokie kaip Nara Leão, Atlântica Alėjoje, Kopakabanoje. Tuose susitikimuose, įprasčiau nei 1957-aisiais, grupė rinkdavosi muzikuoti bei klausytis muzikos. Tarp dalyvių buvo naujieji braziliškos muzikos kūrėjai – Billy Blanco, Carlos Lyra, Roberto Menescal ir Sérgio Ricardo.

Pirmasis braziliškos muzikos judėjimas išplaukė iš to, kad pirmieji koncertai buvo surengti universitete; po truputi tai, kas tapo bossa nova, okupavo barus visoje Kopakobanoje.

1957-ųjų pabaigoje, į vieną iš šių pasirodymų, brazilų – žydų mokykla, kai jau buvo idėja kaip nors pavadinti naująjį žanrą – tada vadintą tik sambos treniruotėmis – su aliuzija į sambos ir džiazo sintezę – ant mokyklinės lentos sekretorės parašytas užrašas kvietė į sambos treniruotes, į „Bossa Nova“. Renginyje dalyvavo Carlos Lyra, Ronaldo Bôscoli, Sylvia Telles, Roberto Menescal and Luis Eça, kurie buvo pristatyti: „(...) grupė atliekanti bossa nova, tai yra - sambą kartu su modernu“.

Bėgant metams, bossa nova Brazilijoje buvo traktuota kaip „elito“ (kultūrinė) muzika, vis labiau tapo populiari visuotinai Brazilijos visuomenės tarpe. 1962- aisiais buvo surengtas istorinis koncertas Carnegie Rūmuose Niujorke.

Šiandien gausu bossa novai dedikuotų koncertų.
Chronologiniai bossos pakitimai nereiškė estetinio jos nublankimo. Vystimosi judėjimas buvo puiki charakteristika vėlesnių kartų atlikėjams, nuo džiazo iki dabartinės britiškos post pank muzikos.


Brazilijos muzikos palikimas yra labai turtingas João Gilberto muzika, jis paliko tokias nacionalinės muzikos brangenybes, kaip Sugrįžtą Ilgesys, Mergaitė iš Ipanemos, Melodija, Vienos natos samba ir t.t.



Por favor, ouvir
Please, listen
Prašau, pasiklausyti

http://www.youtube.com/watch?v=DSJ5xZci9mI

Macau e a cozinha Macaense



Macau e a cozinha Macaense

A Região Administrativa Especial Macaense, vulgarmente conhecida como Macau ou Macao é uma das duas Regiões Administrativas Especiais da República Popular da China, sendo que a outra é Hong-Kong. Macau está localizado no lado ocidental do Delta do Rio Pérola, fazendo fronteira com a província de Guangdong no Norte e o Mar do Sul da China no Sul e Oeste. É um país com indústrias prósperas como têxteis, produtos electrónicos e brinquedos, e uma notável indústria turística. Tudo isto faz com que seja uma das cidades mais ricas do mundo.

Macau foi a tanto primeira como a última colónia Europeia na China. No século XVI, a China atribuiu a Portugal o direito a estabelecer uma colónia em Macau em troca da expulsão dos piratas locais. Macau foi o primeiro colonato no Extremo Oriente. Foi também o último, quando Macau se tornou Região Administrativa Especial da China a 20 de Dezembro de 1999, acabando com 400 anos de administração Portuguesa.

Existe uma palavra que descreve a cozinha Macaense, ou a culinária de Macau. Divinal. Imagine-se uma cozinha em que os típicos sabores de Portugal emergem em cada pedaço. Adicionem-se as influências da cozinha chinesa, que é, por si, uma absoluta explosão de especiarias exóticas e paladar. Duas culturas distintas, Portuguesa e Chinesa, fazem duas cozinhas separadas. Mas, em Macau, elas convergem; para renascer como uma só. A Cozinha Macaense. Muitos pratos únicos resultaram das misturas de especiarias que as mulheres dos navegadores portugueses usavam na tentativa de replicar pratos europeus. Os seus ingredientes e temperos incluem os originários da Europa, da América do Sul, da África e do Sudoeste Asiático, bem como ingredientes chineses locais. Normalmente, a comida Macaense é temperada com diversas especiarias e temperos incluindo açafrão, leite de coco, canela e bacalhau, dando aromas e paladares especiais. Os pratos típicos portugueses incluem:
• Pato de Cabidela (pato em sangue), um guisado de galinha ou pato, com sangue e ervas, servido com arroz. Soa e parece algo assustador mas é excelente quando bem confeccionado.
• Bacalhau (bacalhau salgado), tradicionalmente servido com batatas e vegetais.
• Caldo verde, uma sopa com batata, couve cortada finamente e uma rodela de chouriço para dar sabor.
• Feijoada, um estandarte brasileiro comum em Macau também.
• Pastéis de nata (pastéis de Belém), estaladiças camadas no exterior e um suave e doce creme no interior.

A comida Macaense foi criada quando as influências portuguesas e chinesas se misturaram com as especiarias trazidas de África e do Sudeste Asiático pelos comerciantes. São pratos típicos Macaenses:
• Biscoitos de amêndoa. São biscoitos secos com sabor a amêndoa e ao estilo chinês. São as lembranças de topo em Macau, são compactos, duráveis e por isso, vendidos praticamente em todo o lado.
• Galinha à Africana. Frango no churrasco com molho de piri-piri.
• Galinha à Portuguesa. Galinha cozinha em molho de coco e caril. Apesar do nome, este não é de todo um prato português mas sim uma invenção macaense.
• Costoleta de porco no pão. A versão macaense do hamburger, em que o nome praticamente diz tudo: é um bife de porco acabado de fritar (por vezes ainda com pedaços de osso agarrados) com uma pitada de pimenta dentro de um pão fresco.

Disfrute da sua estadia em Macau e da sua refeição!


Traduzido por: João Ricardo Reis.

Macau and Macanese cuisine


The Macau Special Administrative Region, commonly known as Macau or Macao is one of the two special administrative regions of the People's Republic of China, the other being Hong Kong. Macau lies on the western side of the Pearl River Delta, bordering Guangdong province in the north and facing the South China Sea in the east and south. The territory has thriving industries such as textiles, electronics and toys, and a notable tourist industry. This makes it one of the richest cities in the world.

Macau was both the first and last European colony in China. In the 16th Century China gave Portugal the right to establish a colony on Macau in exchange for clearing the area of pirates. Macau was the first European settlement in the Far East. It was also the last, when Macau became the Macau Special Administrative Region (SAR) of China on 20 December 1999, ending over 400 years of Portuguese administration.

There is but one word to describe Macanese food, the cuisine of Macau. Heavenly. Imagine a cuisine in which the zingy flavours of Portuguese cuisine emerge in each morsel. Add to that the influences of Chinese food, which by itself is an absolute explosion of exotic spices and taste. Two distinct cultures, Portuguese and Chinese, make for two separate cuisines. But in Macau, they converge; to be reborn as one. Macanese cuisine. Many unique dishes resulted from the spice blends that the wives of Portuguese sailors used in an attempt to replicate European dishes. Its ingredients and seasonings include those from Europe, South America, Africa, India, and Southeast Asia, as well as local Chinese ingredients. Typically, Macanese food is seasoned with various spices and flavours including turmeric, coconut milk, cinnamon and bacalhau, giving special aromas and tastes. Typical Portuguese dishes include:
• Pato de cabidela (bloody duck), a stew of chicken with blood and herbs, served with rice; sounds and looks somewhat scary, but it's excellent when well done;
• Bacalhau (salted cod), traditionally served with potatoes and veggies;
• Caldo verde, a soup of potato, chopped kale and chourico sausage;
• Feijoada (kidney-bean stew), a Brazilian staple common in Macau as well;
• Pastéis de nata (egg tarts), crispy and flaky on the outside and soft and sweet on the inside.
Macanese food was created when Portuguese and Chinese influences were mixed together with spices brought from Africa and South-East Asia by traders. Typical Macanese dishes are:

• Almond cookies. Dry Chinese-style cookies flavoured with almond. Macau's top souvenir, they are compact, durable and hence sold pretty much everywhere;
• 'Galinha à africana’ (African chicken). Barbequed chicken coated in spicy piri-piri sauce;
• 'Galinha à portuguesa’ (Portuguese chicken). Chicken in a coco nutty curry; despite the name, this is not a Portuguese dish at all, but a purely Macanese invention;
• Pork chop bun. The Macanese version of a hamburger, the name pretty much says it all: it's a slice of freshly fried pork (often with a few chunks of bone left) with a dash of pepper placed inside a freshly baked bun.

Enjoy your stay in Macau and your meal!

Makau ir Makau virtuvė

Makau Specialusis Administracinis Regionas, labiau žinomas kaip Makau, yra vienas iš dviejų specialių administracinių regionų Kinijos Liaudies Respublikoje, kitas yra Honkongas. Makau yra vakarinėje Perlo upės deltos pusėje, ji ribojasi su Guangdong provincija šiaurėje ir žvelgia į Pietų Kinijos jūrą rytuose ir pietuose. Makau teritorijoje klesti tokios pramonės šakos kaip tekstilė, elektronika, žaislų pramonė ir labai pastebima turizmo industrija. Visa tai Makau daro vienu turtingiausių pasaulio miestų.

Makau buvo ir pirmoji ir paskutinioji Europos kolonija Kinijoje. XVI a. Kinija leido Portugalijai įkurti Makau koloniją su sąlyga, kad aplinkinė teritorija bus apsaugota nuo piratų. Makau buvo pirmoji europiečių įsikūrimo vieta tolimuosiuose rytuose. Ji taip pat buvo ir paskutinė, kuomet 1999 m. gruodžio 20 dieną Makau tapo Kinijos Makau Specialusis Administracinis Regionas, taip užbaigdamas 400 metų Portugalijos administravimo laikotarpį.

Egzistuoja bent vienas žodis, kuriuo galima apibūdinti Makau maistą ir virtuvę. Tai dangiška. Įsivaizduokite virtuvę, kurioje portugališki skoniai ir aromatai atsikleidžia kiekviename gabalėlyje. Dar pridėkite kiniško maisto įtaką, kuri iš esmės yra prisotinta egzotiškų prieskonių ir skonių. Dviejų kultūrų, portugalų ir kinų virtuvės yra labai skirtingos. Tačiau Makau jos suartėja ir atgimsta kaip viena kaip Makau virtuvė. Daug unikalių patiekalų atsirado tuomet, kai portugalų jūrininkų žmonos, siekdamos atkartoti europietiškus patiekalus Makau, naudodavo sumaišytus vietinius prieskonius. Šie patiekalai buvo skaninami ingredientais ir prieskoniais iš Europos, Pietų Amerikos, Afrikos, Indijos, Pietryčių Azijos, taip pat ir vietiniais iš Kinijos. Paprastai Makau maistas yra pagardintas įvairiais prieskoniais ir aromatais, tokiais kaip ciberžolė, kokoso pienu, cinamonu ir bacalhau, suteikiant ypatingą aromatą ir skonį. Tipiški portugalų patiekalai yra:

• Pato de cabidela (kruvina antis), antiena su krauju ir žolelėmis, patiekiama su ryžiais; šis patiekalas atrodo šiek tiek bauginančiai, tačiau gerai paruoštas yra nuostabaus skonio;
• Bacalhau (sūdyta menkė), tradiciškai patiekiama su bulvėmis ir daržovėmis;
• Baldo verde, sriuba iš bulvių, pjaustytų kopūstų ir specialių rūkytų ar šviežių dešrų;
• Feijoada (inkstų ir pupelių troškinys), tipinis brazilų patiekalas, taip pat būdingas ir Makau;
• Pastéis de nata (kiaušiniai pyragaičiai), traškūs ir keistai atrodantys iš išorės ir labai minkšti ir saldūs viduje pyragaičiai.
Makau maistas atsirado kuomet susimaišė portugališka ir kinų virtuvės kartu su prieskoniais atvežtais iš Afrikos bei pietryčių Azijos. Tipiški Makau patiekalai yra:
• Migdoliniai sausainiai. Sausi, Kinų stiliaus sausainukai, pagardinti migdolais. Tai Makau pagrindiniai suvenyrai, jie yra kompaktiški, tvirti ir parduodami beveik visur;
• 'Galinha à africana’ (Afrikietiška vištiena), skrudinta vištiena, patiekiama su aštriu piri-piri padažu;
• 'Galinha à portuguesa‘ (Portugališka vištiena), vištiena išmarinuota kokoso piene su kariu; nepaisant pavadinimo, tai nėra portugališkas patiekalas, bet Makau išradimas;
• Pork chop bun (bandelė su karbonadu), Makau mėsainio versija, kurio pavadinimas kaip ir viską pasako: tai šviežiai keptas kiaulienos karbonadas (dažnai paliekamas su keliais kaulo gabalėliais) įdėtas kartu su pipiru į šviežiai iškeptą bandelę.

Gero poilsio Makau ir skanaus!


http://wikitravel.org/en/Macau#Drink
http://pt.wikipedia.org/wiki/Macau#Cultura
http://www.deliciousindia.com/

Cozinha Brasileira


Brazilian cuisine
Brazilians who live in cities enjoy a much wider choice of food than people in the rural areas. Cola beverages, hamburgers, and wheat bread have become increasingly popular in Brazil's larger cities. The diet of wealthy city dwellers includes a variety of meats. In the rural areas and in poor sections of the cities, the chief foods are beans, a starchy root called cassava or manioc, and rice. Feijoada, Brazil's national dish, combines black beans, dried beef, and pork.
Brazilian cuisine shows a strong African influence in Bahia, where many people prepare dishes with bananas, coconuts, fish, palm oil, and hot peppers. Southern Brazil is known for churrasco, a selection of charcoal-broiled meats. Coffee is Brazil's chief drink. Brazilians also like batidas (sweet fruit beverages made with rum), beer, and a tea like drink called mate.
Brazilians love to eat on the street. Whether you want prawns, chicken, tapioca pancakes, coconut sweets, or corn on the cob, it can all be purchased on the street for next to nothing.

Feijoada
Ingredients:1 kg of black beans
1 kg of pork meat (spare ribs, belly, pig's trotters and head)
500 g of "calabresa" sausage
400 g of "paio" sausage
1 kg of jerk beef
6 tablespoons of oil
2 chopped onions
2-3 cloves of crushed garlic
bay leaves, parsley and spring onion
salt and black pepper to taste

Preparation:Soak the beans overnight. Cook the beans in a pressure cooker in plenty of water for 30-45 minutes or until soft. Save the cooked beans for later. Soak the jerk beef overnight. Cut the jerk beef into small pieces and cook it in water for 30 minutes or until soft. Drain the water and save it for later. Clean (if necessary), rinse the pork meat, pat it dry and cut it into small pieces. Cook the pork meat in water until soft. Drain the water and save it for later. Cut the Brazilian sausages into slices. Cook the Brazilian sausages in boiling water for 5 minutes. Drain the water and save them for later. Sauté the onion and the garlic in hot oil. Add the beans, the jerk beef, the pork meat, the sausages and stir well. Add all the seasonings, water (if necessary) and stir well. Bring it to a boil under low heat until the liquid is thicker. Stir it once in a while and add water, if necessary. Put the "feijoada" in a bowl and serve it with rice, farofa and vinaigrette sauce.

Caipirinha
Caipirinha is Braszil's national cocktail, made with cachaça, sugar and lime. Cachaça is Brazil's most common distiled alcoholic beverage. Like rum, cachaça is made from alcohol obtained from the fermentation of sugarcane juice that is afterwards distilled.

Ingredients:1 lime
2 tablespoons of (white) sugar
1 shot of sugar cane spirits
4 ice cubes

Preparation:Wash the lime. Cut the lime in four parts. Put the lime in a glass. Add two tablespoons of sugar. Crush the lime with the sugar well. Add a shot of sugar cane spirits. Add four ice cubes.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

Cozinha Brasileira
Os brasileiros que vivem nas grandes cidades têm mais possibilidades de escolha que aqueles que vivem nas áreas rurais. Bebidas, hamburgueres, pão de trigo... popularizaram-se muito nas grandes cidades brasileiras. A dieta dos cidadãos das cidades inclui uma grande variedade de carnes. Nas áreas rurais e nas zonas pobres das cidades, a base da alimentação é constituída por feijão, mandioca e arroz. A Feijoada, o prato típico nacional do Brasil, combina feijão preto, carne seca e carne de porco.
A cozinha brasileira da Baía, por exemplo, reflecte uma importante influência da cozinha africana, havendo muita gente que prepara pratos com bananas, côcos, peixe, óleo de palma e pimentos picantes. No Sul do Brasil é muito conhecido o churrasco, uma selecção de carnes cozinhada ao carvão... Para além disso, da cozinha brasileira devemos ainda destacar o café, bem como os batidos de frutas doces, a cerveja e uma bebida semelhante ao chá, o mate.
Os brasileiros gostam de comer nas ruas. Quer queira comer gambas, frango, panquecas de tapioca, doces de côco, ou maçaroca de milho ... pode fazê-lo em qualquer sítio, pois há sempre um local na rua, onde comprar estes e outros produtos.

Feijoada
Ingredientes:1 kg de feijão preto
1 kg de carne de porco (costela, toicinho, pé, orelha, focinho)
500 gr de lingüiça calabresa
400 gr de paio
1 kg de carne seca
6 colheres de sopa de oleo
2 cebolas picadas
2-3 dentes de alho amassados
louro, salsinha e cebolinha
sal e pimenta a gusto

Modo de fazer:Deixe o feijão de molho de um dia para o outro. Cozinhe o feijão na panela de pressão em água suficiente por 30-45 minutos ou até ficar macio. Reserve o feijão cozido. Deixe a carne seca de molho de um dia para o outro. Corte a carne seca em pedaços pequenos e cozinhe-a em água por 30 minutos ou até ficar macia. Escorra a água e reserve. Limpe a carne de porco (se necessário), lave-a, seque-a com um papel toalha e corte-a em pedaços pequenos. Cozinhe a carne de porco até ficar macia. Escorra a água e reserve. Corte a lingüiça calabresa e o paio em rodelas. Cozinhe a lingüiça calabresa e o paio em água fervente por 5 minutos. Escorra a água e reserve. Frite a cebola e o alho em óleo quente. Adicione o feijão, a carne seca, a carne de porco, a lingüiça, o paio e mexa bem. Adicione todos os temperos, água (se necessário) e mexa bem. Deixe ferver em fogo baixo por 2-3 horas até o caldo do feijão engrossar. Mexa de vez em quando e adicione água, se necessário. Coloque a feijoada numa tigela e sirva com arroz branco, farofa e molho vinagrete.

Caipirinha
A caipirinha é uma das bebidas brasileiras mais conhecidas internacionalmente. É feita com cachaça, limão taiti não descascado (também conhecido alhures como lima ácida verde), açúcar e gelo.

Ingredientes:1 limão "galego"
2 colheres de açúcar (refinado)
1 dose de cachaça
4 pedras de gelo

Modo de fazer:Lave o limão. Corte o limão em quatro partes. Coloque o limão num copo. Adicione duas colheres de açúcar. Soque bem o limão com o açúcar. Adicione uma dose de cachaça. Adicione quatro pedras de gelo.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

Braziliška virtuvė
Brazilai, kurie gyvena miestuose turi didesnį maisto pasirinkimą, nei žmonės kaimo vietovėse. Colos gėrimai, mėsainiai ir kvietinė duona tampa vis populiaresni didesniuose miestuose Brazilijoje. Turtingųjų miestiečių mityboje yra daug įvairios mėsos. Kaimo vietovėse ir mažuose miesteliuose, svarbiausias maistas yra pupelės, krakmolingi šakniniai vaisiai vadinami „cassava“ arba „manijoto“ ir ryžiai. Feijoada, Brazilijos nacionalinis patiekalas, gaminamas su juodosiomis pupelėmis, džiovinta jautiena ir kiauliena.
Brazilijos virtuvę stipriai įtakojo Afrikos Bahia, kur žmonės ruošia patiekalus su bananais, kokosais, žuvimi, palmių aliejumi ir aštriais pipirais. Brazilijos pietų regione yra populiaru churrasco, ant įkaitusių žarijų kepta įvairi mėsa. Kava Brazilijoje svarbiausias gėrimas. Brazilai taip pat mėgsta batidas (saldus vaisių gėrimas su romu), alų, ir arbatos gėrimą, kurį vadina Mate.
Brazilams patinka valgyti tiesiog gatvėje. Nesvarbu, ar norite krevečių, vištienos, tapijoka blynų, kokoso saldainių, ar kukurūzų burbuolės, visa tai gali nusipirkti tiesiog eidamas gatve.

Feijoada
Ingredientai:1 kg juodųjų pupelių
1 kg kiaulienos (šonkauliukai, papilvė, kiaulės kojos, ir galva)
500 g "calabresa" dešra
400 g "Paio" dešra
1 kg džiovintos jautienos
6 v. šaukštai aliejaus
2 susmulkinti svogūnai
2-3 skiltelės susmulkinto česnako
lauro lapai, petražolės, svogūnai
druskos ir juodųjų pipirų pagal skonį

Paruošimas:
Užmerkti pupeles nakčiai. Įpylus vandens pupeles reikia virti greitpuodyje 30-45 minučių arba kol suminkštės. Palikti virtas pupeles pastovėti. Džiovintą jautieną užmerkti nakčiai. Išmirkytą jautieną supjaustyti mažais gabaliukais ir virti vandenyje 30 minučių arba kol suminkštės. Jautiena nusausinti ir palikti vėlesniam laikui. Nuplauti (jei reikia) ir nusausinti kiaulieną, ją supjaustyti mažais gabaliukais. Virti kiaulieną vandenyje, kol suminkštės. Nusausinti ir palikti vėlesniam laikui. Supjaustyti braziliškas dešras griežinėliais. Virti dešras vandenyje apie 5 min. Nusausinti ir palikti vėlesniam laikui. Supjaustytus svogūnus ir česnakus pakepinti karštame aliejuje. Sudėti virtas pupeles, džiovintą jautieną, kiaulieną, dešrą ir gerai išmaišyti. Pagardinti prieskoniais ir įpilti vandens (jeigu reikia) bei gerai išmaišyti. Pavirinti ant mažos ugnies, kad skystis sutirštėtų. Visą pamaišyti ir įpilti dar vandens, jei reikia. Paruoštą “feijoada” įdėti į lėkštę ir patiekti kartu su virtais ryžiais, farofa ir vynuogių acto padažu.

Caipirinha
Caipirinha yra Brazilijos nacionalinis kokteilis, pagamintas iš Cachaca, cukraus ir laimo vaisių. Cachaca yra Brazilijos distiliuotas alkoholinis gėrimas (degtinė). Kaip romas, Cachaca yra pagaminta iš alkoholio, gaunamo iš cukranendrių sulčių fermentacijos metu, kuris vėliau distiliuojamas.

Ingredientai:1 laimo vaisius
2 šaukštai (balto) cukraus
1 stikliukas cukranendrių degtinės
4 ledo kubeliai

Paruošimas:Nuplauti laimo vaisių. Supjaustyti į keturias dalis laimo vaisių. Laimo vaisių įdėti į stiklinę. Įdėti du šaukštus cukraus. Sugrūsti laimo vaisių su cukrumi. Įdėti cukranendrių degtinės. Įdėti keturis ledo kubelius.
-------------------------------------------------------------------------------------------------

23.11.09

Pedro I

Pedro I

Pedro I (Dom Pedro de Alcântara) (nome completo: Pedro de Alcântara Francisco António João Carlos Xavier de Paula Miguel Rafael Joaquim José Gonzaga Pascoal Cipriano Serafim de Bragança e Bourbon) 1798-1834, foi o primeiro imperador do Brasil (1822-31); filho de João VI de Portugal. Dom Pedro era uma criança quando a família real portuguesa, fugindo do exército do conquistador francês Napoleão, deixou Portugal e foi para o Brasil. Ele cresceu no Rio de Janeiro. Quando D. João voltou (1821) para Portugal, Dom Pedro permaneceu como regente no Brasil. Tentativas do governo português para reduzir o Brasil a condição subordinada de colônia mais uma vez provocou oposição. Por influência de seus assessores brasileiros, especialmente José Bonifácio, Pedro desafiou o governo em Lisboa. Em 7 de setembro de 1822, emitiu o Grito do Ipiranga, que declarou que o Brasil um império independente. Em 1824, ele concedeu ao Brasil sua primeira Constituição. Os Estados Unidos reconheceram o novo império no mesmo ano e logo em seguida Portugal também reconheceu. A independência do Brasil foi conseguida sem o derramamento de sangue, como os que marcaram os movimentos de independência espano-americana. A popularidade de D. Pedro I, porém, logo foi prejudicada pela humilhante guerra com a Argentina, que custou ao Brasil a Província Cisplatina (Uruguai), por sua famigerada vida privada, e por sua preocupação com os assuntos portugueses. Quando João VI morreu em 1826, Dom Pedro foi reconhecido como Pedro IV de Portugal. No entanto, ele consentiu a coroa Português a sua filha D. Maria II, na condição de ela se casar com seu tio Dom Miguel, e que Dom Miguel aceitar uma Carta Constitucional de Portugal. D. Miguel concordou, mas em 1828 o Estado tomou para si e estabeleceu um regime absolutista. Enquanto isso, os problemas no Brasil levaram D. Pedro a abdicar (1831) em favor de seu filho, D. Pedro II. Ele partiu para a Europa, juntando-se aos liberais portugueses entrincheirados nos Açores, e seguiu para o Porto em 1832, com uma pequena frota. Nas guerras miguelistas, uma força do mar Inglês lutando por Dom Pedro II e Maria II, derrotou a frota miguelista, assim Maria II reassumiu o trono. Dom Pedro I morreu no mesmo ano.

Pedro I


Pedro I (Dom Pedro de Alcântara) (full name: Pedro de Alcântara Francisco António João Carlos Xavier de Paula Miguel Rafael Joaquim José Gonzaga Pascoal Cipriano Serafim de Bragança e Bourbon)1798–1834, first emperor of Brazil (1822–31); son of John VI of Portugal. Dom Pedro was a child when the Portuguese royal family, fleeing from Napoleon's conquering French army, left Portugal for Brazil. He grew up in Rio de Janeiro, and when King John returned (1821) to Portugal, Dom Pedro remained as regent in Brazil. Attempts by the Portuguese to reduce the Brazilian colony once again to subordinate status sparked opposition. Heeding his Brazilian advisers, especially José Bonifácio, Pedro defied the government in Lisbon. On Sept. 7, 1822, he issued the Grito do Ipiranga, which declared Brazil a separate empire. In 1824, he granted Brazil its first constitution. The United States recognized the new empire the same year, and the Portuguese soon followed. Brazilian independence was thus won without the bloodshed that marked the Spanish-American independence movements. Dom Pedro's popularity, however, was soon undermined by his humiliating war with Argentina, which cost Brazil the Cisplatine Province (Uruguay), by his notorious private life, and by his preoccupation with Portuguese affairs. When John VI died in 1826, Dom Pedro was recognized as Peter IV of Portugal. However, he conceded the Portuguese crown to his daughter, Maria II, on condition that she marry her uncle Dom Miguel, and that Dom Miguel accept a constitutional charter for Portugal. Dom Miguel agreed, but in 1828 seized the rule for himself and set up an absolute regime. Meanwhile, the problems in Brazil led Dom Pedro to abdicate (1831) in favor of his son, Pedro II. He left for Europe, joined the Portuguese liberals entrenched in the Azores, and proceeded to Oporto in 1832, with a small fleet. In the Miguelist Wars, an English sea force fighting for Dom Pedro and Maria II defeated the Miguelist fleet, and Maria was restored to the throne. Dom Pedro died in the same year.


Pedro I


Pedro I (Dom Pedro De Alcantara) (pilnas vardas: Pedro De Alcantara Francisco António João Carlos Xavier de Paula Miguel Rafael Joaquim José Gonzaga Pascoal Cipriano Serafim de Bragança e Bourbon) 1798-1834, pirmasis Brazilijos imperatorius (1822-31); sūnus João VI iš Portugalijos. Dom Pedro buvo vaikas, kai iš Portugalijos karališkoji šeima išsigelbėjo nuo prancūzų užkariutojų Napoleono armijos ir paliko Portugaliją, bei persikėlė į Braziliją. Jis užaugo Rio de Žaneire, o kai karalius João sugrįžo į Portugaliją (1821), Dom Pedro paliko kaip atstovą Brazilijoje. Portugalų mėginimai sumažinti Brazilijos kaip kolonijos statusą sukėlė protestą. Kurį vykdė patarėjai visoje Brazilijoje, ypač José Bonifácio, Pedro nepabūgo vyriausybės Lisabonoje. Apie rugsėjo 7 d. 1822, jis išsiuntė Grito do Ipiranga, kuris pareiškė, kad Brazilija yra atskira imperija. 1824 m. Brazilijoje priimta pirmoji konstitucija. Jungtinės Valstijos pripažįsta naują imperiją tais pačiais metais ir netrukus Portugalai. Brazilijos nepriklausomybė buvo taip pasiekta be kraujo praliejimo, kaip buvo pažymėta Ispanijos-Amerikos nepriklausomybės judėjime. Dom Pedro buvo populiarus, tačiau netrukus buvo pakenkta jo asmenybei, kai buvo pradėtas karas su Argentina, kurio metu buvo prarasta Brazilija Cisplatine provincija (Urugvajus), kuri buvo pagarsėjusi savo privačiu gyvenimu ir užsiėmė portugalų reikalais. Kai João VI mirė 1826 m., Dom Pedro buvo pripažinta kaip Pedro IV Portugalijoje. Tačiau jis priėmė Portugalijos karūną savo dukrai Marijai II, su sąlyga, kad ji taps žmona dėdės Dom Miguel, ir kad Dom Miguel priims Konstitucinę chartiją, skirtą Portugalijai. Dom Miguel sutiko, tačiau 1828 m. buvo areštuotas už savo taisykles ir sukurtą absoliutų režimą. Tuo tarpu problemos Brazilijoje leido Dom Pedro jos atsisakyti (1831) ir tai buvo naudinga jo sūnui Dom Pedro II. Išvykus į Europą jis prisijungė prie Liberalų įsitvirtinusių Portugalijos Azorų salose ir atvyko į Oporto 1832 metais, su maža flotile. Per Miguelist karą, Anglijos jūroje už Dom Pedro kovojo ir Maria II ir nugalėjo Miguelist laivyną, Marija buvo pasodinta į sostą. Dom Pedro mirė tais pačiais metais.