Portuguese guitar

The Portuguese guitar or Portuguese guitarra is a plucked string instrument with twelve steel strings, strung in six courses comprising two strings each. It is one of the few musical instruments to use so-called "watch-key" or "Preston" tuners. The origin of the Portuguese guitar is a subject of some debate. Fado historian and luthier Ron Fernandez has cogently argued that the guitarra is directly descended from citterns imported from England in the 1700s. Throughout the 19th century the Portuguese guitar was being made in several sizes and shapes and subject to several regional aesthetic trends. A sizable guitar making industry flourished in Coimbra by the late 19th century, propelled by the Portuguese guitar's popularity among the students of the city. Eventually the developments of the local luthiers led to the modern model, named after the city.


Over the first half of the 20th century the Portuguese guitar underwent standardization into two distinct models and enjoyed several technical improvements, such as the refinement of the tuning mechanism and the revision of its dimensions, retaining throughout the process, however, its overall appearance and distinct sound. Even though there are few academic and scientific studies about it, all facts indicate that the instrument we now call a Portuguese guitar (or depending on the used name and definition, its direct ancestor) was known until the nineteenth century throughout Europe as citra or cítara (Portugal and Spain), cetra (Italy and Corsica), cistre (France), cittern (British Isles), zither and zitharen (Germany and Low Countries). The last detailed reference to the cítara appeared in 1858 in the book of J.F. Fètis "The Music Made Easy". The Portuguese translation includes a glossary describing the various characteristics (tunings, social status, repertoire, etc.) of both cittern and "English" guitar of the time. Currently, the Portuguese guitar became fashionable for solo music as well as accompaniment and its wide repertoire is often presented in concert halls and in the context of classical and world music festivals all around the world.

Presently, two distinct Portuguese guitar models are built: the Lisboa model and the Coimbra model. The differences between the two models are the scale length (445 mm of free string length is used in Lisboa guitars and 470 mm in Coimbra guitars), body measurements, and other finer construction details. Overall, the Coimbra model is of simpler construction than the Lisboa model. Visually and most distinctively, the Lisboa model can easily be differentiated from the Coimbra model for its larger soundboard and the scroll ornament that usually adorns the tuning machine. Both models have a very distinct timbre, the Lisboa model having a more bright and resonant sound, and the choice between the both of them falls upon each players preferences.

The technique employed to play the Portuguese guitar is what is historically called dedilho. On the Portuguese guitar the strings are picked with the corner of the fingernails, avoiding contact of the flesh with the strings. The unused fingers of the picking hand rest below the strings, on the soundboard. Nowadays most players use synthetic materials in place of natural fingernails; these fingerpicks are usually made of plastic or tortoiseshell.





Tai yra klasikinė portugališka gitara, turinti dvyliką stygų. Ji yra viena iš nedaugėlio instrumentų naudojama kaip “watch – key “ (raktas), o tai yra labiausiai susiję su fado muzika. Klasikinis fado dažniausiai atliekamas vyro arba moters, o jiems pritaria du gitaristai, vienas groja portugališkai, o antrasis klasikine gitara, Portugalijoje vadinama viola. Tačiau į šiuolaikinį fado yra įpainiojami pianino, smuiko ar akardeono garsus, kas pradeda laužyti nustovėjusias ir senas tradicijas. Portugališkos gitaros kilmė sukelia daug diskusijų. Fado istorikas Lutnictwo Ron Fernandez teigė, kad gitara buvo atvešta portugalų 1700 metais iš Anglijos. Einant 19tiems metams ši gitara buvo pedaroma daug kartų, keičiant jos dydį bei formą, taip pat pagal regionų tendencijas. Gitara pirmiausia ėmė populiaretė tarp Coimbra miesto studentų. Galiausiai modernėjantis miestas ir jo žmonės, pavadino ją miest vardu.

Per 20ąjį amžių gitara įgavo portugališka gitara įgavo keletą standartų ir grojimo technikų. Šią gitarą pasaulis dabar vadinasi tiesiog portugališka gitara, tačiau iki devyniolikto amžiaus ši gitara vadinosi citra arba citara. Tačiau ji iki šiandienos išlaikė tokią pačią formą, stygų skaičių, ir grojimo techniką. O ją pradėjo naudoti nuo maždaug tryliktojo amžiaus, renesanso periodu, grodavo teatruose, smuklėse bei kirpyklose ypatingai 17-18a.
Paskutinė išsami nuoroda apie citarą pasirodė 1858 metų J.F.Fetis knygoje „The Music Made Easy“. Joje aprašomi įvairios šio instrumento charakteristikos (garsas, socialinis statusas, bei platus repertuaras), abiejų angliškos ir citatos gitarų. Dabar ši gitara tapo itin madinga, ji skamba daugybėje koncertų salių klasikiniame kontekste visame pasaulyje.

Nūdiena yra du portugališkos gitaros modeliai, tai lisboa modelis ir coimbra. Skirtumai tarp šių dviejų modelių, yra jų ilgis, 445mm laisvos eiluės tarp stygų lisboa modelyje ir 470mm laisvos eilutės coimbra modelyje. Taipogi skiriasi pačios gitaros matmenys, bei prabangumo klausimu. Vizualiai yra paprasta atskirti šiuos du modelius, nes lisboa modelis yra stambesnis, turintis daugiau ornamentų, o coimbra yra lašo formos gitara. Lisboa gitara taipogi dažniausiai turi siaurą grifą, kas jas atskiria nuo kitos gitaros modelio. Lisboa modelis skamba šiek tiek šviesiau ir rezonuojančiais, tačiau abiejų modelių skambesys dažniausiai priklauso tik nuo muzikanto profesionalumo.

Šios gitaros grojimo technika istoriškai yra vadinama dedilho. Šis metodas yra pagrįstas tam tikru pirštų kombinacinių grojimu, grojant šiuo metodu yra stengiamasi groti ne pačiais pirštais, o nagų šonais. Šiandieną atlikėjai dažniausiai naudoja sintetinius pakaitalus, vietoj pirštų, dažniausiai iš plastiko arba vežlių šarvų mediatoriai.




http://www.youtube.com/watch?v=T7xvEH53aZU